Praeities kodas

Naujos Gintaro kambario pėdsakų užuominos

Gintaro kambarys

Spėjama, kad „Gintaro kambario“ pėdsakus gali padėti rasti vokiečių meno kolekcionierius Kornelijus Gurlitas (vok. Cornelius Gurlitt) kuriam šiandien priklauso paveikslų kolekcijos, kurios kadaise buvo nacių konfiskuotos iš muziejų, o vėliau surastos Miunchene.

Šiandien K.  Gurlitui 80 m., mokesčių mokėtojų sąrašuose jo nėra, jis neturi medicininės kortelės, su socialinėmis tarnybomis visiškai nekontaktuoja. Kitaip sakant juridiniu požiūriu toks žmogus neegzistuoja. Tai žymaus vokiečių meno istoriko bei prekeivio Hildebrando Gurlito (Hildebrand Gurlitt, 1895 –1956) sūnus. Pastarasis savo laiku pardavinėjo modernistų ir avangardistų paveikslus į užsienį Hitlerio administracijos paliepimu. Kai kurias drobes to meto nacistinė valdžia buvo paskelbusi „degeneratyviu menu”, o kitos buvo konfiskuotos iš jų savininkų žydų. Dalį paveikslų H. Gurlito pasisavindavo.

Hildebrandas Gurlitas

Hildebrandas Gurlitas

Ir tik neįtikėtino atsitiktinumo dėka, buvo surasta beveik pusantro tūkstančio praėjusio amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose nutapytų ir vėliau nacių konfiskuotų paveikslų, kuomet 2011 m. K.  Gurlitas buvo sulaikytas pasienyje su 9 000 eurų, dėl ko sukėlė muitininkams įtarimų. Kratos metu jo bute Miunchene rastas didžiulis modernaus meno kūrinių lobis – tokių autorių kaip Pablo Pikaso (Pablo Picasso), Anri Matiso (Henri Matisse) ir Marko Šagalo (Marco Chagallo) darbai buvo laikomi tarp daugybės pūvančių bakalėjos produktų atsargų. Paveikslų kolekcijos vertė gali siekti daugiau nei 1 mlrd. Eurų.

Šiuo metu drobes, piešinius ir grafikos kūrinius vertina meno ekspertai ir mėgina nustatyti, kam jie priklausė. Kol kas darbai saugomi Miuncheno muitinės saugyklose.

Kai kurie šių kūrinių anksčiau buvo eksponuojami Vokietijos muziejuose, o po 1937 metų iš ekspozicijų buvo išimti, kadangi Trečiasis reichas juos laikė „degeneratyviais“. Kiti piešiniai buvo konfiskuoti arba beveik už dyką nupirkti iš persekiojamų žydų kolekcininkų.

Rastoje kolekcijoje, kaip manoma, yra vienas  A. Matiso tapytas moters portretas, kuris priklausė Paryžiuje gyvenusiam žydų meno kolekcionieriui Poliui Rozenbergui (Paul Rosenberg).

JAV Holokausto memorialinio muziejaus duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais nacistai iš viso pagrobė apie 16 tūkstančių meno kūrinių.

Tačiau šis radinys – ne vienintele sensacija susijusi su K. Gurlitu. Jo pusbrolis Eckhartas Gurlitas (Ekkeheart Gurlitt) pareiškė, kad Reicho dilerio palikuonis gali žinoti Gintaro kambario buvimo vietą. Jo teigimu K.  Gurlito tėvas prieš pat mirtį papasakojo, kur paslėptos, šiandien bene labiausiai ieškomos meno vertybės, Jekaterinos rūmų brangenybės.

Iki šio įvairūs šaltiniai nurodė skirtingas „Gintaro kambario“ buvimo vietas. Sklido gandai, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai skubiai išgabeno dėžes su Gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino rusų povandeninis laivas. Galiausiai 1959 m. buvo gauti duomenys, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose. Tačiau, kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko paslaptingas sprogimas ir kasyklą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas. Pasakojama, kad „Gintarinis kabinetas“ neva išgabentas į Jutlandiją (dan. Jylland, vok. Jütland), paslėptas Karaliaučiuje, išvežtas į JAV ar Pietų Ameriką. Tačiau nei vienas spėjimas iki šiol nepasitvirtino.

Paryžius, 1941 m.: Nacionalinėje „Du Jeu de Paume” galerijoje reichsmaršalas Hermanas Geringas (vok. Hermann Göring, 1893 – 1946) apžiūrinėja du A. Matiso paveikslus. Abu šie paveikslai buvo pavogti iš žydų meno kolekcionieriaus P.

Paryžius, 1941 m.: Nacionalinėje „Du Jeu de Paume” galerijoje reichsmaršalas Hermanas Geringas (vok. Hermann Göring, 1893 – 1946) apžiūrinėja du A. Matiso paveikslus. Abu šie paveikslai buvo pavogti iš žydų meno kolekcionieriaus P. Rozenbergo.

Šiuo metu policija vėl ieško K. Gurlito, kuriam iki šiol buvo skirtas namų areštas. Liudininkų teigimu antradienį K. Gurlitas kartu su nežinoma moterimi išėjo iš namų ir įsėdo į taksi automobilį važiuojantį į oro uostą. Tačiau kur tiksliai išvyko K. Gurlitas nežinoma.

Gintaro kambarys (rus. Янтарная комната, vok. Bernsteinzimmer), sukurtas vokiečių ir danų menininkų Prūsijos karaliui Frydrichui I.

Gintaro kambarį Prūsijos karaliaus Frydricho I sūnus Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Petras I šį prašmatnų kambarį įsakė įrengti rūmuose netoli Sankt Peterburgo ir pavertė jį ištaiginga pokylių sale, papildęs ją dvidešimt keturiais veidrodžiais ir perlamutru inkrustuotomis grindimis.

Prasidėjus Vokietijos invazijai į Rusiją per II Pasaulinį karą, vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kur kambarį rekonstravo. Kurį laiką jis buvo viešai rodomas, bet netrukus vokiečiai kambarį supakavo į dėžes, kurias sukrovė pilies rūsiuose. 1944 m. balandį britų bombonešiai miestą subombardavo.

Pasibaigus karui, pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo.

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas