Ispanija

PILIGRIMĖS LAIŠKAS

DSCF0274

Noriu pasidalinti džiaugsmu, koks nuostabus yra šventojo Jokūbo kelias! 36 dienas pėsčiomis keliavau juo – pamilau, pavargau, bet pasiekiau apaštalo Jokūbo kapą Santiago de Compostela mieste Ispanijoje. Šis piligrimų kelias prasideda šalia snieguotų Pirėnų kalnų viršūnių, ties Prancūzijos ir Ispanijos siena, vingiuoja siaurais pušynų takeliais bei akmenuotais stačiais skardžiais. Jau 800 metų šiuo keliu keliaujančius piligrimus jis praveda per mažus jaukius Ispanijos miestelius, visada prasukdamas per viduramžių bažnyčias, aikštes, fontanus. Jei einu ne siestos metu, siaurose miestelio gatvelėse pasitinka pavėsyje patogiai įsitaisę senučiukai gyventojai, pasiūlo vandens, užkąsti. Sutinku ir nuvargusius, bet džiugius piligrimus, kurie nuolat sveikinasi „hola!“ – „sveiki!“, „buen camino!“ – „gero kelio!“. O jei miestelį pasiekiu vidurdienį (o čia „sušyla“ iki + 47) – pasitinka nuo karščio lėtai slampinėjantys šunys ar džiugiai „besisveikinantys“ asiliukai. Namų langinės uždarytos, tyla. Apima jausmas, kad patekau į negyvenamą ar mirusį miestelį… Toliau einant keliu – rugių laukai – lyg dykuma, be jokio pavėsio, ūksmės, be vandens šaltinių. Rugiagėlės, raudonuojantys aguonų laukai, toliau – eukaliptų giraitės.

dov2

Šiame kelyje sutinki daug piligrimų iš viso pasaulio. Nesunku užkalbinti, nes čia visi sveikinasi, o ir vargai, skausmai bendri – pūslėtos kojos, patemti kojų raiščiai, vabzdžių sukandimai, silpnumas, nuovargis… Pasiūlo vandens, pasiteirauja, ar viskas gerai, jeigu tik nori, dalį dienos kelio nueini kartu… Už kelių dienų ar savaitės sutikęs vėl tą patį gerąjį piligrimą apsidžiaugi, apkabini ir vadini draugu. Geraširdis vokietis Riudigeris, kuris palikęs savo gerai atlyginamą darbą IT kompanijoje šį kelią eina jau antrą kartą. Rūpestingoji vengrė Kinga, kuri į kelią įsiruošė prieš palikdama savo gimtąją šalį ir išsikeldama gyventi į Vokietiją. Draugiškasis vengras Piteris, mėnesiui palikęs savo verslą, dvi dukras ir keliaudamas laiką skyrė apmąstymams kaip išsaugoti byrančią šeimą. Vokietė Barbara į šv. Jokūbo kelią įsiruošė nuo pat savo namų, jos piligrimystė truko per tris mėnesius. Juk sakoma, kad kiekvienam šv. Jokūbo kelias gali prasidėti nuo jo namų. Paslaugusis ispanas, brazilas su gražia šypsena, kunigas iš Amerikos… Ir kiekvienas su savo istorija ir palikta draugiškumo kibirkštimi šiame piligrimų kelyje.

Šv. Jokūbo kelias skirtas vienumai, tylai, maldai, mąstymui, įsigilinimui, įsiklausymui, įsižiūrėjimui, pajautimui, klausimams ir atsakymams, susitikimui… Piligrimai čia eina po vieną. Neskuba. Dauguma meldžiasi. Keliasi su aušra, o per siestą ilsisi. Vakarop, nuėję kas 20, o kas 40 kilometrų ir pasiekę nakvynės vietą – atsiprausia, atsipučia, apžiūri miestelį, gamina bendrą vakarienę, šnekučiuojasi, dalinasi dienos įspūdžiais… Kasmet šį kelią praeina tūkstančiai, jaunų, senų, iš viso pasaulio piligrimų. O jų tikslas vienas – nukeliauti iki šventojo apaštalo Jokūbo kapo Santiago de Compostela mieste. Tačiau ir visi vieningai pripažįsta, kad šis keliavimas – visgi vidinė kelionė, kiekvieno unikali ir labai asmeniška. Kelionė, ieškant tikrojo „aš“ ir atpažįstant save išmėginimuose, ieškant atsakymų į klausimus, kurie išbarstomi triukšmingoje kasdienybėje, norint sutikti Kūrėją ir atpažinti Jį nuostabioje gamtoje, kitame žmoguje ir savo gyvenime…

Ši mano piligrimystė baigėsi ir svarbu ne nueitų kilometrų skaičius, įveiktų kalnų viršūnių aukštis, ar aplankytų miestų garsumas… Svarbu, ką šis kelias pakeitė manyje, kaip kasdienybėje sugebėsiu tęsti šią vidinę kelionę…

Dovilė Radžiūtė

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas