JAV

Amerika: gyvename pas vietinius

Niujorkas ziurint is Queens

Likus trims dienoms iki nusileidimo Niujorke dar neturėjome ten nakvynės vietos. Bet aš nesijaudinau, buvau tikras, kad man teigiamai atrašys nors vienas svetingumo klubų  Hospitalityclub arba Couchsurfing narių, arba tiesiog – nueisime pernakvoti į pigesnį hostelį.

Skrydžio dieną situacija buvo tokia pati, todėl nukėliau nakvynės reikalų tvarkymus jau atvykus į Niujorką. O ten nuvykus, Niujorkas pasitiko lietumi, skersgatviuose stūgaujančiu vėju, sausakimšomis Manheteno gatvėmis ir vienu teigiamu atsakymu iš Couchsurfing nario, vardu Patrick Lally, pasivadinusio slapyvardžiu Superhoster. Patrikas kvietė pas save į svečius vienai nakčiai, detaliai aprašė kaip turėčiau iki jo nusigauti ir kaip ieškoti jo buto Queens rajone. Prie to pačio pridėjo, kad pas jį gali būti šiek tiek sausakimša.

Būčiau tiesiai pas jį ir važiavęs, tačiau Patriko anketoje be šimto teigiamų atsiliepimų, buvo ir dešimt neigiamų, kas labai retai pasitaiko Couchsurfing. Dauguma pas jį apsistojusių plūdosi, kad pas jį labai nešvaru, Patrikas yra rasistas, netolerantiškas ir daugeliui atvykusių net neatidaro durų. Aš buvau ne vienas, su savo būsima žmona ir dar pačiame Manheteno centre, todėl nusprendėm geriau susirasti hostelį.

Hostelio paieškai prireikė valandos. Neįtikėtina, bet didžiausiame Šiaurės Amerikos hostelyje (šeši aukštai, 250 kambarių) nebuvo nei vienos laisvos lovos, nors kainos už lovą hostelyje kosminės – 61 doleris. „New York is busy“ – mandagiai pasakė registratūros berniukas ir pasiūlė išganingą idėją – „Pasieškokit lovos Couchsurfinge, kitur šiandien nerasit“.

Nusiunčiau sms Patrickui (vėliau sužinojau, kad jis mobilaus neturi, tik laidinį telefoną) ir Niujorko rūsyje šokom į metro pakeliui į Queens rajoną. Taigi, pirmoji kelionės nakvynė ir atrodo, kad jau bus nuotykių. Tai tamsus, prieblandose paskendęs kvartalas, kuriame dangų ir saulę užstoja virš gatvių ir namų stogų skriejantis viršžeminis metro. Saikingai paklaidžioję, jau sutemusio miesto užkaboriais, pagaliau suradome teisingą adresą – 59 gatvė 9E apartamentas 39-30. Atrodo painu, bet radom ir jau beldėme į gerokai apkultas duris penktame aukšte. Ilgokai niekas neatidarė. Po gero tuzino bandymų baksnoti į duris – jos atsivėrė. Už jų, lyg slapstydamasis nuo policijos, stovėjo pusę profilio iškišęs namų šeimininkas. Nuo jo ilgų, iki pečių krentančių plaukų lašėjo vanduo (buvo duše, todėl taip ilgai neatvėrė durų), o kūną dengė tik kuklus rankšluostis aplink juosmenį. Jis žiūrėjo į mus nepatikliai, iš padilbų, lyg serijinis žudikas, galvojantis ar laikas naujai aukai ar nelaikas.

„Kas jūs tokie?“ – netikėtai paklausė Patrikas, bet gavęs greitą paaiškinimą, pravėrė pilniau duris. Visur, kur jis ėjo nuo dušo kabinos iki durų, nusitiesė vandens linija. Apsidairęs aplink jo būstą supratau, ką turėjo omenyje visi komentatoriai, atsiliepdami apie Patriko vietą, kaip netvarkingą. Bute buvo tik vienas pailgas kambarys ir vonia. Patrikas dar valandai pradingo vonioje, o mes dairėmės aplinkui iš nuostabos, bandydami rasti laisvą centimetrą prisėsti. Be plataus čiužinio, kuriame miegodavo Patrikas, kambaryje buvo dar viena lova, kuri atiteko mums. Norėdami ja pasinaudoti, turėjome nukrauti dešimtis maišų ir krūvas drabužių. Šalia lovos buvo pastatytas dviratis, ant kurio abiejų vairo ragų džiuvo balti šeimininko apatiniai, šiurenami sauso vėjelio iš kriokiančio oro kondicionieriaus. Dar buvo daug maisto virtuvėje, užkrauto keliais aukštais, seniai sugedusio, bet neišmesto, daug tuščių skardinių ir butelių ant tos pačios lovos, spintelių ir kėdžių. Iš šaldytuvo krito maisto gabalai maišeliuose ir įvairiuose induose, bet Patrikas jų niekada neišmesdavo. Savo profilyje Couchsurfing buvo pažymėjęs, kad nekenčia šokoladų, todėl šiukštu jam jų negalima dovanoti. Deja, kaip suvenyrą iš Lietuvos jam buvome atvežę lietuviškų saldainių, bet spėję perskaityti apie jo nemeilę saldumynams, pakeitėme juos į du didelius mangus.

Vonioje laukė dar vienas siurprizas. Patrikas labai nemėgo taškyti pinigų skalbykloms, todėl visus savo drabužius plaudavo pats namuose. Pripila pilną vonią vandens, skalbiniai gerokai sudrėksta, ir tada ištraukęs juos džiovina kambaryje, ant dviračio, kėdžių ir lovos. Irma, norėdama pasinaudoti dušu, gavo Patriko sutikimą, bet su sąlygą, kad ji ištrauks visus jo skalbinius, o po dušo vėl sudės viską atgal į vonią. Kol Irma mėgavosi niujorkietiško dušo privalumais, Patrikas pasakojo. – Čia – geras rajonas. Netoli oro uostas, nėra daug gangsterių, dauguma juodžių ir dominikiečių siautėja kituose rajonuose. Turėjo atvažiuoti šiandien daugiau žmonių. Turbūt persigalvojo, tai jūs galite likti dar vienai nakčiai. Imkite mano dviratį – važinėkite.

Tada atsidarė šaldytuvą, ištraukė traškučių ir pasiūlė man. Pats sau pasidarė žaibišką vakarienę. Išsivirė bulvių, jas patrynė, užpylė vandeniu ir atsisėdo ant savo čiužinio to jovalo doroti.

Buvom per daug pavargę, kad dejuoti, kur čia mes atsidūrėme. Patrikas pusę nakties vaikščiojo pirmyn atgal, nenustojo maigyti kompiuterio klaviatūros ir visą naktį garsiai leido radiją, kuri dėl decibelų skaičiaus kovojo su oro kondicionieriaus burzgimu ir kartkartėmis prabildančiu traukiniu.

Skrydis iš Niujorko į Hiustoną buvo tik kitos dienos ankstyvą rytą, tačiau vieningai sutarėme, kad geriau jau nakvoti švariame oro uoste ant grindų, nei maniako irštvoje ant lovos, su prie ausies klykiančia radija. Patrikas gal net šiek tiek nusiminė. Pridūrė, kad jam keista, kodėl atėję čia žmonės nusivilia. Aš ne tik nemokamai priimu, bet ir imu pinigus – 26 dolerius nuo žmogaus, jeigu jie ateina per Airbnb. Bet nežinau, ko jie tikisi – gal penkių žvaigždučių viešbučio? Spėliojo Patrikas, palydėdamas mus pro duris.

Taip užsibaigė pažintis su pirmuoju svetingumo klubo nariu Amerikoje. Svečiuojantis keliolika valandu pas Patriką nepadariau nei vienos nuotraukos. Ar nupiešėte jį ir jo namus savo vaizduotėje?

Hiustonas. Teksaso valstija.

Dar Niujorke suspėjau parašyti dešimt laiškų Hiustono Couchsurfing nariams ir tikrai nustebau, sulaukęs greitų trijų teigiamų atsakymų. Pirmas – Rick Taylor, pagyvenęs hipis labai apsidžiaugė, rašo, – atvažiuokit, padarysiu jums kavos.

Didžiausias Teksaso miestas Hiustonas pasitiko svetingai ir šiltai. Po Niujorko +15, Hiustono +30 buvo pasikeitimas. Gal todėl, ir žmonės kitokie? Rikas gyveno centro pakraštyje, vienaaukščių namelių taisyklingai išstatytoje teritorijoje, su vaizdu į dangoraižių sieną. Priartėjus prie Ricko adreso, atsidarė ne durys, o garažo vartai. Nusileidus vartams, už jų stovėjo tikrai tas pats hipis iš nuotraukos, gerų akių, ilgaplaukis, bedantis. Senas hipis buvo stalius, o jo namai – didelis garažas – sandėlys, kur jis kartu ir gyveno ir dirbo. Tai buvo gamybinės patalpos, bet labai jaukios, su aukštomis lubomis, daug paveikslų, senų baldų, krūvomis knygų, netgi veikiančiu internetu, atskirai įrengtu kampeliu muzikantams, kurių Rikas ypač laukia.

Hiustonas

Rikas išsidrėbė savo minkštame fotelyje. Jūs turite maisto? Galiu jus nuvežti iki parduotuvės, bet maisto jums negaminsiu. O kavos, tai galiu padaryti. Tai buvo gana tiesmukiška ir nejaukiai pasakyta, bet be užuolankų. Aplink šmirinėjo daili katė, vardu Scrap. Irmai pradėjus su ja žaisti, Rikas sunerimo, – pasakyk jai, kad nelįstų prie katės, Scrap gali pradėti drąskytis. Po to jis nuėjo pamiegoti. Šiek tiek pailsėjęs grįžo į bendrą erdvę. Aš pailsėjau, gal norite dar kavos?

Dvi dienos pas Riką neprailgo. Gėrėme daug kavos, o kai praalgdavome, ėjome į gerą meksikietišką užeigą ant kampo. Paskutinį vakarą važiavome didžiuoju Riko ševroletu į restoraną (Scrap matyt tą jautė, ir gerokai prišlapino mašinoje), vietoj sėdynių buvo patatytos kėdės. Restoranas neturėjo nei iškabos, nei pavadinimo,visada rakinamas, o norint patekti į vidų, turėjai pažinoti šeimininkus. Geriausias Riko draugas, kurį ten sutikome, pasirodo buvo trinidadietis naftininkas.

Couchsurfing nario namuose-dirbtuvese Hiustone

Hiustonas – didelis miestas, bet mūsų hipis Rikas ir kitas svetingumo klubo narys – Džonas, pažinojo vienas kitą. Abu panašaus amžiaus, vieniši, lankė knygų klubą (kur skaitė knygas ir pažindinosi su damomis). Rikas pavežė mus iki Džono ševroletu, iš kurio Scrap kvapelis jau buvo dingęs. Patekome į gražų rajoną. Dviaukščiai kotedžai blizgėjo abiejose ramių gatvių pusėse. Prie vieno iš jų sustojome. Paskambinus į duris, šios netrukus atsivėrė, už jų fantastiškai šypsodamasis mus pasveikino trečiasis šio aprašymo personažas – John Koval.

Kadangi Džonas ir Rikas buvo pažįstami, Džonas pasikvietė į vidų ne tik mus, bet ir Riką. Eime, sako, parodysiu kaip gyvenu. Ir vedė, ir rodė Džonas su pasididžiavimu savo gražiuosius namus, o Rikas, iki soties  prisižvalgęs džiaugėsi ir mūsų sėkme – „you have an upgrade in style“. Džonas, tik uždaręs duris, lyg tikras pletkininkas patyliukais sušnabždėjo, – Rikas yra gražus vaikinas, bet kodėl jis nesusideda dantų? Jeigu dantis susidėtų, tada susirastų merginą. Taip kalbėjo jau gerokai pensijinį slenkstį perkopęs riebus amerikietis.

Džonas tiesiog dvelkė gerumu ir teigiama energija. Jam priklausė visas namas gerame Hiustono rajone, pusę jo jis buvo išnuomavęs, kitoje pusėje gyveno vienas jis. Su žmona išsiskyriau, todėl man užtenka ir pusės namo. Šiaip su merginomis aš susitikinėju, susirandu jas internete, susitinkame Starbucks coffee kavinėse, pasižiūrime ar vienas kitą teigiamai veikiame, tada susitinkame daugiau kartų. Su viena buvau jau pradėjęs artimiau bendrauti, bet kai pasiūluay jai šiek tiek pasidažyti, ji labai supyko, pamanė, kad aš noriu, jog ji atrodytų kaip prostitutė. Taip mūsų draugystė baigėsi. Istorijos iš Džono gyvenimo tiesiog vijo viena kitą, o joms pasakoti laiko buvo daug.

Džonas pasakojo, kaip jis mažinosi svorį, nuo košmariško viršsvorio iki pakenčiamo, vidutiniškai amerikietiško. Nepadėjo jokios dietos, tada jis nuskrido į Meksiką ir pasidarė skrandžio mažinimo operaciją.  – Niekas taip ant mano kūno kilogramų nepriaugino, kaip grietinėlė prie kavos, kurią aš pildavausi darbe Aliaskoje.

Rytais, per pietus ir vakarais Džonas mums gamino maistą. Apie jokią pagalbą net neleido pagalvoti. Šaldyti pusfabrikačiai, guliašas, sumuštiniai su mėsos paštetu, blyneliai (ir visai tai valgėme būdami vegetarais, nesinorėjo įžeidinėti nuoširdaus svetingumo). Kartą per dvi savaites pas jį ateina kambarinė meksikietė, aptvarkyti keturių didelių kambarių. Visą kitą laiką Džonas būna namuose vienas arba eina pas kaimyną, vokietį Ralfą. Kai paklausiau, ar vokietis čia gyvena su žmona, Džonas po pauzės pradėjo istoriją.

-Ralfas yra gėjus. Atsikėlė į Ameriką prieš trisdešimt metų, išrado losjoną nuo saulės ir taip uždirbo milijonus. Susitiko su prancūzu, kuris pas jį gyveno neturėdamas vizos pratęsimo. Prancūzas atidarė gėjų masažo saloną, kur masažuodavo kitus gėjus. Vienam jis pasipasakojo, kad gyvena Amerikoje nelegaliai. Klientas pasiūlė – permiegok su manimi, arba įduosiu policijai. Prancūzas nepermiegojo ir atsidūrė areštinėje. Ralfas ėjo iš proto, bet niekada nesužinojo, kas atsitiko draugui. Kamuojamas sielvarto jis išvyko į Kambodžą, kur susipažino su jaunu padavėju. Po kiek laiko, tas padavėjas jau gyveno pas jį Hiustone, ir dabar tebegyvena. Džonas neslėpė nieko ir pasiūlė nueiti pas Ralfą į svečius. Jaunojo draugo iš Azijos nebuvo, bet su Ralfu susipažinome. Jo namai dvelkė prabanga ir priminė tikrą pilį.

Neturėdamas ką veikti, Džonas mus dar nuvežė į 99centų prekybos centrą, po kurį jis važinėjo lyg po muziejų ir rodė prekes lyg eksponatus. Sakė, perkantis tik čia, taip pigiau. Taupumas, buvo dar viena Džono dorybė, kuria buvo galima žavėtis.

Couchsurfing narys Džonas

Iki pilno paveikslo trūko jaunos šeimos. Būtent kątik vedusios poros – Matthew ir Amandos, gyvenančių Hiustono priemiestyje atsakymas labiausiai nudžiugino. Amerikoje beveik visi turi nuosavus automobilius, netgi valkatos meksikiečiai, todėl viešasis transportas praktiškai nereikalingas. Matthew ir Amanda vežiojo mus kasdien po 30 mylių iki Woodlands miestelio, kur aš dalyvavau Iron Man triatlono varžybose. Pagalbos jausmas, atrodo, jiems buvo tiesiog įskiepytas. Matthew ir Amanda Garza gyveno tikrame jaunos amerikietiškos šeimos svajone name – dideliame, dviaukščiame, erdviame, su išklotais minkštais kilimais, milžinišku foje, monstrišku televizoriu ir šaldytuvu, pilnu alaus ir kolos. Matthew dirba programuotoju didelėje IT kompanijoje, o Amanda mokytoja, mokykloje, kur dauguma vaikų sunkiai kalba angliškai. Amerikiečiai labi nesėslūs, per gyvenimą pakeičia namus nuo kelių iki keliolikos kartų, bet dažniausiai valstijų nepalieka. Taip ir mūsų jaunieji šeimininkai, turi viską – didelį namą, gerus darbus, du automobilius, erdvų garažą, gražų kiemą ir gražią ateitį, bet vis tiek, visada gali būti geriau.

Pasisvečiavę Amerikoje dešimt dienų, aplankėme keturis labai skirtingus namus: keistuolį niujorkietį nevalą, ramų senuką hipį, sėkmės nulytinį – čiauškutį turtuolį ir jauną, ką tik vedusią šeimą. Geresnės pažinties su tikrąją Amerika sunkiai būtų galima įsivaizduoti.

Dainius Kinderis

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas