Indija

(Ne)turistinė Indija (9)

Kino seanso Džaipure laukiau su nekantrumu. Populiariu, tiksliau, „masala“ turėsiantis tapti filmas „Ek Tha Tiger“, nuo kurio tuo metu dar garavo šviežienos kvapas, taip nedomino, kaip galimybė stebėti aplinką. 150 rupijų (maždaug 8 Lt) kainavusį bilietą tarsi būčiau įsigijusi visai ne į premjerą, o į ekskursiją po tą indų sielos pakraštį, kuriame gyvenimas anapus ekrano įgyja nepalyginamai didesnę reikšmę ir kitokią prasmę nei pas mus. Bet per filmo peržiūrą moderniame kino teatre „Raj Mandir“ įsmigus į patogią, minkštą kėdę pasijautė, kad permainos neišvengiamai slenka į indų kino industriją, tuo pačiu – į žiūrovų sales.

Žiūrovų reakcija – prislopusi

Tik paslaptingai išniro aktoriaus Salmano Khano siluetas ekrane, ir žmonės ėmė ploti, šaukti. Su bendrakeleiviais susišnibždėjome, kad visai kaip lietuviškame bare, kur per didelį pakabintą ekraną tiesiogiai rodomos krepšinio rungtynės. Arba britų alinėje futbolo varžybos.

Kita aplodismentų ir šūksnių partija buvo skirta Katrinai Kaif. Paskui – šių aktorių personažų bučiniui, kurio taip ir neišvydome. Pavargusių lietuvių pulkelis porą minučių laikėsi oriai, kai kas bandė prisnūsti.

Bet pamažu mūsų ironiškos šypsenos virto skardžiu juoku. Tie, kurie išsilaikė iki filmo pabaigos, emocijomis jau tryškome nevaldomi. Galiausiai perrėkėme pačius indus. Aplinkiniai tik žvalgėsi ir šypsojosi jau žiūrėdami į mus…

Buvo smagu. Vis dėlto teisė spiegti palaikant karštą filmo herojų porelę, išgyvenančią įsimylėjusiems slaptiems agentams lemtus fantastinius nuotykius nelyginant „Džeimso Bondo“ didvyriams, nenustebino. Kur kas didesnė staigmena – santūri žiūrovų reakcija. Bent palyginti su tuo, kas dėdavosi indų kino teatruose anksčiau.

Nejaugi šiuolaikinės Vakarų civilizacijos nepalytėtos kino salės, kurias užplūsta krūvos šeimų su kūdikius žindančiomis motinomis ir kur ašaros liejasi upeliais, girdėti žliumbčiojimai ir aikčiojimai iš išgąsčio ar nuostabos, jau išnyko nuo žemės paviršiaus?

Šiuo metu Delyje tyrimą kino tematika atliekantis Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojas Deimantas Valančiūnas sako, kad nuotaikas Indijos kino teatruose keičia naujosios kartos žiūrovai – auganti vidurinioji klasė.

Jiems statomi užsienio standartus atitinkantys kino teatrai su gera garso aparatūra, oro kondicionavimo sistema. Populiarėja ir multipleksai.

O senieji kino teatrai virsta gyvais kolonialistinio laikotarpio muziejais. Jie sukurti pagal britišką modelį – erdvė padalyta į parterį ir balkoną. Pirmosios eilės, neoficialiai vadinamos „Gandhi seat“ (Gandžio vietomis), būna apsėstos varguolių ir prasčiokų, čia bilietai pigiausi.

Anot D. Valančiūno, būtent tokiuose, tradiciniuose kino teatruose – jų daugiau išlikę mažesniuose miestuose – įprasta į ekrane besirutuliojančius įvykius reaguoti visa širdimi: dainuoti, keikti bloguosius personažus, mėtyti monetas į ekraną patikus dainai arba švilpimu palydėti provokuojančias scenas… Žinoma, per daug nesukant galvos, kad betriauškiant spragėsius maisto atliekų ar šiukšlių nukrito po kėde.

„Bet tai jau nykstantis reiškinys. Nors ir Delyje dar yra likę keletas senojo tipo kino teatrų, pavyzdžiui, „Liberty Hall“, kur kaina nesiekia 100 rupijų. Ten susirenka varginesni žiūrovai. Štai ten filmą žiūrėti tikrai smagu“, – įspūdžiais dalijasi D. Valančiūnas.

Nepriklausomai nuo kino teatro charakterio, seansas visada turės pertrauką, kaip spektaklis teatre. „Žmonės nelabai mėgsta žiūrėti filmą ištisai. Nuolatinis judėjimas iš kino salės ir į ją – įprastas dalykas. Yra žiūrovų, kurie, matę filmą jau kelis kartus, ateina į salę pažiūrėti tik mėgstamiausių scenų ar dainų, o visą kitą seanso laiką praleidžia už salės tarpusavy bendraudami arba užkandžiaudami“, – atskleidžia mums nebūdingus žiūrovų įpročius Indijos populiariosios kultūros specialistas D. Valančiūnas.

Jis primena, kad nuo pat kino atsiradimo Indijoje filmo žiūrėjimas buvo svarbus socializacijos procesas. „Kino teatras indams – virsmų erdvė, kur žmogus gali pabėgti nuo jį graužiančių rūpesčių ir pasinerti į pačių įvairiausių emocijų plejadą. Ir tai jis gali daryti ne vienas“, – psichologinę apsilankymo kino teatre svarbą Pietų Azijos gyventojams pabrėžia indologas.

Nauja publika – naujas kinas

Indijos kino pasaulyje – pokyčių grandinė. Keičiantis kino teatrų erdvėms, keičiasi ir istorijos, siužetai, turinys. Jei jums Bolivudas, tiksliau, Mumbajaus produkcija, kuri tėra viso Indijos kino dalis, vis dar yra nuo medžio prie medžio lakstantys ir už kamienų besislepiantys drovuoliai, tuomet užstrigote praeitame tūkstantmetyje.

Šiandien Indijos filmai – kaip niekad įvairūs. „Ek Tha Tiger“ – suglobalėjusio kino pavyzdys: tai meilės, švelnios erotikos užuominų ir aštraus veiksmo kratinys. Gaudynės, slėpynės ir kovos scenos aprėpia Pakistaną, Indiją, Didžiąją Britaniją, Kubą, Turkiją… Pagrindiniai veikėjai – standartinių amerikietiškų filmų personažų prototipai, pavojingai kovojantys už gėrį pasaulyje, bet galiausiai, įveikę daugybę kliūčių, persimeta į visas bėdas ir blogį atlaikančią meilę.

Vis dėlto visišką įvykių nuspėjamumą, buvusį vienu svarbiausių reikalavimų Indijos kine, čia išstumia netikėti siužeto posūkiai. Dėl tikrovės neatitinkančių, įžūliai fizikos dėsniams prieštaraujančių akrobatinių triukų ir kvailysčių scenarijuje tokio tipo indų filmai gali būti drąsiai statomi į tą pačią eilę su populiariais Holivudo trileriais, kur veiksmo daugiau nei logikos.

Mažėja indų filmuose ir tabu. „Pastaruosius kelerius metus bučinys į lūpas jau nebecenzūruojamas. Nors tokios scenos vis dar retos, bet jau nebelaikomos kažkuo amoraliu“, – apie naujoves indų kine pasakoja D. Valančiūnas.

Anot jo, kai cenzūra buvo griežta, filmų kūrėjai naudodavo „kodus“. Lietaus permerktas saris buvo pagrindinė erotinės nuotaikos išraiška. Dabar seksualumas nebeslepiamas po metaforų ir standartais tapusių ženklų klodais, tačiau iki šiol vaizduoti nuogą kūną nėra priimtina.

Indologas pastebi, kad naujovės toli gražu ne pas visus kino mėgėjus randa kelią. „Keliaudamas po Indiją, su sutiktais žmonėmis pakalbu apie kiną. Vargingesni sako, kad labiau mėgsta žiūrėti senuosius filmus – taip jie lengviau susitapatina su personažais, ypač tais, kurie kovoja prieš socialinę nelygybę. Ypač sunkiau save identifikuoti su naujuoju Bolivudu vyresnės kartos žiūrovams, nes ten laisvai iškeliamas seksualumas, vakarėliai“, – pastebi Azijos kinu besidomintis D. Valančiūnas.

Tradicija valdo

Jei Indijos miestuose griūva lūšnynai ir vietoj jų dygsta dangoraižiai, o šalia Pietų Azijos virtuvės restoranų kuriasi greitojo maisto užkandinės, dar nereiškia, kad žmonės pameta tradicijas, o kartu su jomis – ir dievus, kuriems lenkėsi tūkstantmečius.

Ir jei filmuose atsiranda iki tol neregėtų personažų, veiksmo vingių ir net atvirų bučinių, dar nereiškia, kad Indijos kinas skuba atsižadėti svarbiausių prieskonių, be kurių skonis pasikeistų iš esmės. Štai net ir pačioje madingiausioje „masaloje“ visada bus masinės šokių scenos ir dainos – be jų filmas tiesiog neįmanomas.

Tarp kitko, dainos eteryje ir naktiniuose klubuose nuskamba anksčiau nei pasirodo naujausias kino produktas. Garso takelis yra tarsi filmo sėkmės dirigentas ir programuotojas: jei žmonėms patinka muzika, tai galima prognozuoti, kad patiks ir filmas.

Taip, kaip tradicinis Rytų Europos teatras neįsivaizduojamas be Konstantino Stanislavskio metodų, taip aktorystei Indijoje gyvybę palaiko liaudies, tiksliau, gatvės ir sanskrito teatro principai. Personažas kuriamas remiantis „Natyashastra“ kanonu, kuris formavosi, kai metai dar nebuvo persiritę į mūsų eros amžius.

Aktorių užduotis – išpildyti rasų ir bhavų teoriją. Jie turi tinkamai, paisydami tam tikrų taisyklių, išreikšti emocijas. Išpūstos akys iš siaubo, vertikalių įtūžio raukšlių išvagota kakta, kitos mus nusišypsoti skatinančios dirbtinai išspaudžiamos veido mimikos – tai į kiną perneštos tradicinio indų teatro nuobiros.

„Ištraukti“ ir išgryninti žmogaus emocijas yra vis dar svarbi Indijos kino dalis. Paaštrintos, intensyvios emocijos dar negreitai paliks (o gal ir visai nepaliks) kino ekranus“, – prognozuoja indų kino fenomenus tyrinėjantis D. Valančiūnas.

Be to, indų kinas liks išskirtinis, kol bus kuriamas ant mitologinių istorijų pamatų. Filmai net prilyginami šiuolaikinėms, „supopsintoms“ puranoms. „Mitologinės aliuzijos indams vis dar svarbios, bet Vakarų žiūrovai gali jų nė nepastebėti, o filmą žiūrėti kaip kokybišką trilerį. Net du neseni filmai – Mani Ratnamo trileris „Raavan“ ir mokslinės fantastikos filmas „Ra1“ – sukuria aliuziją į mitologinį demoną Ravaną. Ir visai nesvarbu, kad filmo forma yra tam tikra prasme vakarietiškesnė“, – pastebi D. Valančiūnas.

Indologas atkreipia dėmesį, kad Indijoje ir indų išeivių Vakaruose kurtas kinas gyvena skirtinguose pasauliuose. Režisieriai emigrantai ir jų darbai tėvynėje vertinami atsargiai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Deepa Mehta, išgarsėjusi į indiškus tabu besiskverbiančia itin jauria trilogija „Ugnis“, „Žemė“ ir „Vanduo“.

„Nors jos filmus Indijoje galima nusipirkti beveik kiekvienoje DVD parduotuvėje, tačiau didelio susidomėjimo ji nesukelia. Daugelis mano kalbintų kino mėgėjų ir net filmo kritikų išvis nebuvo girdėję apie jos naujausią juostą „Videsh“. Galimas dalykas, taip yra dėl jos pernelyg tiesmukos tam tikrų Indijos sociokultūrinių reiškinių kritikos, o gal dėl to, kad ji į savo šalies komercinio kino ekranus atėjo šiek tiek per anksti – kai kino estetikoje dar cirkuliavo kiti filmo kūrimo principai, visai kitokia tematika“, – svarsto indų kino tyrinėtojas, VU dėstytojas D. Valančiūnas.

Goda Juocevičiūtė

lrytas.lt

Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: http://www.voyage-voyage.lt/.

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas

Vilniaus universiteto Orientalistikos centras švenčia 20-metį ir kviečia į jubiliejinius renginius: viešosios paskaitos Lietuvos mokslų akademijoje, tarptautinė konferencija “Orientalistika Lietuvoje: praeities refleksijos, ateities vizijos“, Azijos kino filmų retrospektyva, mados ir dizaino vakaras „INDIART“, „VU orientalistikos dienos OrDi 13“, fotografijų parodos.