Indija

(Ne)turistinė Indija (5): Džaipūras – rausvos praeities glėbyje

hhh

„Jeigu jis priartėtų, pamatytum, koks didelis yra mėnulis.“ Šias Rabindranato Tagorės kūrinio „Astronomas“ eiles norėtųsi paversti pasakojimo apie didžiausios Indijos valstijos Radžastano, pažodžiui verčiamos kaip „karalysčių žemė“, sostinę Džaipūrą epigrafu. Tačiau ne vien todėl, kad šį rožiniu vadinamą miestą XVIII a. įkūrė astrofizika domėjęsis intelektualusis maharadža Sawai Jai Singhas II. Ne vien todėl, kad jis ateities kartoms paliko dangaus kūnų ir visatos pažinimo paslaptis išduodančią observatoriją.

Džaipūras, statytas remiantis hindų ikonografijos ir architektūros kanonu Shilpa Shastra, tarsi iš almančios R. Tagorės poezijos į dykumingos Radžputano – taip iki 1949 m. vadintas radžputų valdytas regionas – žemės paviršių būtų iškilęs. Arba širdį virpinančios eilės pačios būtų užliejusios rožinio miesto bei jo apylinkių erdvę.

htdrs hfjhfj Hawa-Mahal-Jaipur

Maharadžų žemė

Vienas iš Džaipūro praeities pasididžiavimų – Vėjų rūmai Hava Mahal.

Anuomet dėl, kaip manoma, musulmonų įtakos regione galiojo purda (iš persų k. „užuolaida“) – draudimas dailiosios lyties atstovėms dalyvauti viešajame gyvenime ir pasirodyti gatvėse nepridengtais veidais.

Korėtieji rausvi Vėjų rūmai buvo ta vieta, kur susirinkusios moterys galėjo pro langų pinučius, tiksliau, rafinuotas grotas stebėti žmones gatvėje, o pačios likti nematomos.

Raudoną atspalvį miestui suteikia ir vietomis apgriuvę, nublukę, bet vis dėlto gyvi ir išdidūs kaip iš čia kilę karingieji radžputai riestais ūsais išlikę rausvojo kalkakmenio namai, kuriuose gyvenama iki šiol. Kaip vėliau paaiškės, pasigrožėti maharadžų būstais, tvoskiančiais antikvaru, iš vidaus ir ten net pernakvoti – visiškai įmanoma.

Maharadžos, „didieji karaliai“, kuriuos tiksliau būtų vadinti regionų valdovais (pagal titulą jie artimi mūsų buvusiems kunigaikščiams), šiandien nebeturi politinės galios, bet dėl paveldėtos aukštos kilmės jie iki šiol vietinių labai gerbiami.

Poezijos vertas įspūdis, kai naktį virš jų raitytų buveinių pakimba pilnatis, čirpia cikados, nustelbdamos iš tolumos ataidinčią muziką chari šokiams, kurių metu gracingai juda atlikėjos su variniais indais ant galvos…

Tvankaus vidurnakčio orą užpildo jazminų kvapas. Ir vėl išsprūsta R. Tagorės eilės: „Rudens saulėlydžiai ateidavo prie mano kelio vingio, į vienišą dykynę, kaip nuotaka, atskleidus šydą ir mylimąjį pasitikdama. Bet vis dar maloniai prisimenu pirmuosius baltus jazminus, kuriuos laikiau aš savo rankose, dar vaikas kai buvau.“

img.lrytas.lt

Tarp pasakų ir tikrovės

Poezija pertraukia ir mėgavimąsi istorijos palikimu vingiuotu stačiu keliuku užsikračius drambliu arba užrūkus džipu ant Amberio forto kalvos:

“Jei žmonės sužinotų, kur yra mano karaliaus rūmai, šie išnyktų ore. Jų sienos iš balto sidabro, ir stogai iš spindinčio aukso.”

Juose susipynė hindų ir Mogolų stilistika – gyvūnai susitiko su musulmoniškomis gėlėmis. O didžiausias efektas – žaismė tauriųjų metalų ir veidrodžio šukių spindesiu. Menės ir jų skliautai nukloti auksu ir sidabru tviskančiais ornamentais.

Kadaise Ameris, įprastai vadinamas Amberiu, buvo atskiras miestelis, atsiradęs anksčiau už dabartinį Džaipūrą ir yra įsikūręs 11 km nuo jo. Įstabų fortą, kuris tarnavo ir kaip valdovų buveinė, XVI a. pastatė Raja Man Singhas I. Kiti valdovai šiuos rūmus plėtė.

Stebuklo troškulį malšina interjero triukai. Esti tokių vietų, kuriose lubos ar sienos pradeda prabangiai švytėti į jas žvelgiant tik iš tam tikro atstumo ar tam tikru kampu arba patalpą nutvilkiant saulės spinduliams.

Vaizduotei – tikra puota, vos pagalvojus, kokiu jaukiu šviesų ir šešėlių spektakliu rūmai apgaubiami vakare, jų priekiemius ir koridorius nuklojus degančių fakelų eilėmis…

Iš karališkos pasakos į gatvę be karalių nubloškia dienos šviesoje irgi ne ką mažiau suspindintys šiukšlynai. Krūvos dvokiančių atliekų ir po jas besiknisančios perdžiuvusios beždžionės, kaulėti šunys lyg ir nedera prie muziejinei apžiūrai pašvęsto rausvojo miesto.

Tačiau netobula tvarka suteikia tikrovės pojūtį. Kaip ir skurdus, palyginti su kitais Indijos kraštais, Radžastano peizažas. Mat dalis jo paklūsta Taros dykumai ir Aravali kalnams.

Užtat ryškių dėmių ir kontrastingų spalvų trūkumą gamtoje žmonės kompensuoja savo apranga. Kita vertus, spalvingesnius drabužius Indijoje dėvi hinduizmo išpažinėjai. „Karalysčių žemės“ gyventojai išsiskiria itin charakteringais aprėdais ir aksesuarais.

Nesibaigianti tradicinės indų ekstravagancijos šventė laukia jau po visiškai kitokiu – Puškaro dangumi. Čia nepalyginamai daugiau jėgos turi hindų dievybės, nes jos žymiai įtakingesnės už pačius Radžastano maharadžas.

Keliaujant link Puškaro, pabaigai liejasi šios R. Tagorės eilės: „Galiu įsivaizduoti, kaip tokią debesuotą dieną jaunas karalaitis joja per tą dykumą vienas ant širmo žirgo, ieškodamas karalaitės, kuri įkalinta milžino pily už nepažįstamų vandenų…“

Goda Juocevičiūtė

lrytas.lt

Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: http://www.voyage-voyage.lt/.

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas

Vilniaus universiteto Orientalistikos centras švenčia 20-metį ir kviečia į jubiliejinius renginius: viešosios paskaitos Lietuvos mokslų akademijoje, tarptautinė konferencija “Orientalistika Lietuvoje: praeities refleksijos, ateities vizijos“, Azijos kino filmų retrospektyva, mados ir dizaino vakaras „INDIART“, „VU orientalistikos dienos OrDi 13“, fotografijų parodos.