Graikija

Atono papėdėje sustojo laikas

Tolumoje pasirodžiusi moteriška figūra patraukia būrelio vyriškių žvilgsnį lyg blizgė sušmėžavusi prieš lydekos akis. Laivas, parplukdęs mus po trijų parų viešnagės Atono kalno respublikoje paliečia molą – keleiviai pasipila į krantą. Vietinė moteris ko gero pripratusi prie vienuoliško gyvenimo atsikandusių vyrų replikų – nė žvilgt. Nors plaukiant laivu girdėjosi pakiliu tonu pasakojant apie vienuolynuose patirtus dvasinius išgyvenimus, matyt tik dabar daugelis suprato, kad tenykščiame pasaulyje visgi kažkurio elemento trūko. Ir štai dabar šis „elementas“ linguodamas klubais ir tiesiog ore skleisdamas beveik apčiuopiamą grožį praplaukė pro susirinkusiųjų akis akimirksniu sustatydamas viską į savo vietas. ES, Graikija, Chalchidikės pusiasalis, Atono kalno respublika, XXI amžius.

110 pasauliečių per dieną

Vienuoliai prieš tūkstantmetį okupavę vieną gražiausių Graikijos pusiasalių uždraudė įkelti koją į jį ne tik moterims, bet net ir moteriškos lyties gyvūnų patelėms. Atono kalno respublika lyg katalikams Vatikanas ar musulmonams Meka – viso pasaulio krikščionių- stačiatikių dvasinis centras. Švenčiausia vieta po Jeruzalės, vieta kurią nors kartą gyvenime stengiasi aplankyti kiekvienas praktikuojantis stačiatikis. Tik 110 žmonių per dieną yra įleidžiami į Atono kalno respubliką – iš jų tik 10 gali būti ne stačiatikiai, bet bent jau kitokios rūšies krikščionys. Norint patekti į respubliką reikia gauti vizą, kuri išduodama Ouranopolyje – pasienio miestelyje įkurtoje respublikos ambasadoje. Vizą vėliausiai prieš dvi savaites reikia užsisakyti telefonu Tesalonikuose. Gavęs vizą pasaulietis turi teisę tris paras keliauti po Atono kalno respublikos vienuolynus, kurių pusiasalyje yra per 20. Vienuolynuose jis gali gauti nakvynę ir maisto – bet būdamas juose turi įsipareigoti laikytis vietinės tvarkos: keltis kartu su vienuoliais, dalyvauti pamaldose… Dar Atono kalno respublikoje draudžiama: filmuoti, medžioti ir įvežti medžioklinius šunis. Išvykstantieji tikrinami muitinėje: visos rastos videolaikmenos konfiskuojamos, taip pat ieškoma uždraustų išvežti ikonų ir senovinių meno kūrinių.

Vingiuotais Chalkidikės keliais

Gretimame Chalkidikės pusiasalyje Sitonijoje – sutinkame graiką Džordžą. Didžiuodamasis savo nauju lenktyniniu automobiliu jis dalijasi prisiminimais apie nelegalias lenktynes prie Tesalonikų. Geru žodžiu minėdamas latvių merginų grožį (su Džordžu mano bičiulis susipažino Rygoje) jis nusitempia mus į bariūkštį ir vaišindamas vietiniu ozzy tiesiai šviesiai paklausia: „Ko vyrukai norėsit? Gal narkotikų, ar merginų?“. Išgirdęs, kad į Chalkidikę atvažiavome norėdami apsilankyti Atono kalno vienuolynų respublikoje – Džordžas surimtėja. „Aš irgi planuoju ten kada nors apsilankyti. Tik kol kas dar nepasiruošęs.“, – atrodo lyg jis būtų pasijutęs kaltas, kad vis dar yra nepasiruošęs. Džordžas pataria važiuoti tiesiai į respublikos pasienį ir bandyti gauti vizą ten. Telefonu jos vis vien jau neužsisakėme, tad reikia bandyti „va bank“. Tiesa, artėja Velykų metas ir itin daug žmonių nori apsilankyti vienuolynuose – gali būti susidariusi eilė. Vingiuodami itin raitytais Chalkidikės keliukais judame link Atono pusiasalio. Pravažiuojame kaimelį, kuriame kadaise gimė Pitagoras, kitame kaimelyje stabtelim išgerti kavos su vietiniais diedukais, kurie lošia loto ir gurkšnoja konjaką. Trečiajame kaimelyje šalia kelio randame senovinę koplytėlę. Užeinam. Viduje dega žvakutės, įmetęs monetą į dežutę gali paimti žvakutę iš krūvelės ir uždegti. Taip elgiasi daugelis važiuojančių pro šalį. Pradėję važiuoti toliau – suprantame kodėl: kelias daro neįtikėtinus vingius, kartais kylame beveik statmenai ir tuo pat metu dar sukame tai į vieną, tai į kitą pusę. Pagaliau privažiuojame vienuolynų respublikos sieną: akmeninę su vielos tinklu, kuris netgi įsibrauna keletą metrų į neitikėtinai skaidrią ir mėlyną Egėjo jūrą. Pasienio poste apsimiegojęs policininkas paaiškina, kad sausumos kelias į respubliką uždarytas. Ten galima nuplaukti tik laivu, bet pirmiausiai: „jūs privalote gauti vizą“, – griežtai paaiškina graikas.

Puldinėjo katalonų piratai

Kai vienuolynų respublikos ambasadoje paaiškiname, kad norime aplankyti vienuolynus: raštininkas ištiesia mums popierių su instrukcijomis ir paprašo ateitį rytoj 8-tą valandą. Daugiau jokių komentarų. Kitą rytą tenka palaukti kol vizas gaus visi jas užsisakę Tesalonikuose. Tik tuomet kadangi dar neviršytas 100–to žmonių limitas kartu su pabarimais, kad nesilaikėm tvarkos – užsiregistruoti iš anksto, vizas gauname ir mes. Sumokame po 35 eurus, kas Graikijoje už tris dienas nakvynės su maitinimu tikrai nėra daug. Dar 10 eurų už kelionę laivu pirmyn atgal. Pučiant gan žvarbiam brizui plaukiame palei pusiasalį link respublikos uosto Dafni. Pasirodo pirmieji vienuolynai: rusiškasis Pantolemėjaus, paskui bulgarų, aukštai uolose lyg Tibeto valdovų rūmai išmūrytas galingas Simono-Petro vienuolynas. Viduramžiais pakrantėse įsikūrę vienuolynai sulaukdavo itin dažnų katalonų piratų vizitų – todėl juos pradėta statyti lyg tvirtoves, stačių uolų viršūnėse. Vėjui po mažu sklaidant rytmetinę miglą – tolumoje pasirodo galinga Atono kalno viršūnė (2033 m. virš jūros lygio). Keista matyti sniegą tokioje karštoje šalyje kaip Graikija.

Agion Oros

Senovinė legenda byloja, kad laivas kuriuo mergelė Marija plaukė į Kiprą audros metu sudužo šio kalno papėdėje. Sužavėta vietovės grožio Marija paprašiusi savo sūnaus padovanoti šią vietą jai. Tuomet iš dangaus pasigirdęs balsas paskelbė Atono kalną „per amžius šventa vieta“. Tai krikščioniška Atono kalno šventumo versija – tačiau jau senovės graikai laikė kalną šventu. Istorikas Herodotas mini antikinius Graikijos miestus stovėjusius Atono pusiasalyje, o ten kur šiandien stovi šv. Grigorijaus vienuolynas – buvo jūrų dievui Poseidonui skirta šventykla. Pasak senovės graikų Atono kalnas atsirado dievui Poseidonui ir milžinui Atonui pasissvaidžius akmenimis. Persų karalius Kserksas įsakė iškasti siauriausioje pusiasalio vietoje kanalą, taip sutrumpindamas savo laivams kelią į Graikijos miestus. O architektas Stasikratas pasiūlė išskaptuoti Atono kalne milžinišką Aleksandro Makedoniečio skulptūrą vienoje rankoje laikančią kaimelį, o kitoje upę. Tačiau karvedys į tai atsakė: „palikit kalną vieną – užteks, to kad kitas karalius parodė savo aroganciją veltui iškasdamas kanalą“. Krikščionių bendruomenės pradėjo kurtis pusiasalyje jau pačioje krikščionybės aušroje. Pro čia apaštalas Paulius keliavo skelbti tikėjimo tesalonikiečiams. Tiesiai iš Izraelio, o ne per Romą krikščionybės idėja pasiekė šį kraštą. Atkeliavusi pasiliko iki šiol. ”Agion Oros” – graikiškai „šventasis kalnas“, daugybė kelio ženklų rodo tokią kryptį visoje Chalkidikėje. 1060 m. imperatoriaus Konstantinas Monomachas išleido dekretą draudžiantį įeiti į Atono pusiasalį moterims. Šiek tiek vėliau įsakyta pridėti prie Atono kalno pavadinimo žodį: „šventas“. Pirmieji vienuolynai aprašomi nuo IX a., o netrukus į Atono pusiasalį iš Konstantinopolio persikelia vienuolystės centras. Tuo metu išryškėjo riba tarp mistikų vienuolių (besimeldžiančių praktikų) ir dvasininkų hierarchų (įstatymus leidžiančių teoretikų). Atono kalno vienuoliai išsikovoja tiesioginį pavaldumą Bizantijos imperatoriui, o ne Konstantinopolio patriarchui. Atono kalne vienuoliai praktikavo įvairius vienuolystės tipus: atsiskyrėlišką, bendruomeninį, asketišką. Net Graikiją užkariavęs musulmonų turkų sultonas leido vienuolynams veikti, nes anot jo: „čia dieną naktį garbinamas dievo vardas“.

Dafni – respublikos vartai į pasaulį

Trumpam stabtelim Dafni uoste. Ši vieta dar daugiau ar mažiau pasaulietiška – veikia kelios parduotuvės, kuriose piligrimai gali įsigyti suvenyrų: ikonų, žvakių, smilkalų, rožančių, gydomųjų žolelių, aliejaus, vyno, knygų… Visa tai vietinių vienuolynų produkcija ir vienas iš jų pragyvenimo šaltinių. Kiti šaltiniai: iš viso pasaulio suplaukiančios aukos, mokestis už vizas, žemdirbystė, žvejyba. Taip pat Dafni veikia muitinė, tikrinanti visus išvykstančius. Kadangi tai vienintelė vieta per kurią į Atono kalno respubliką galima atplaukti, ką nors draudžiamo išvežti iš čia būtų ne taip ir lengva. Atmosfera Dafni šiek tiek primena filmuose matytą baltųjų forto indėnų žemių pasienyje gyvenimą. Čia trinasi visokių „svieto perėjūnų“, įvairius bizniukus sukančių vienuolių ir pasauliečių. Nedidelio bariuko šeimininkas prabilo į mus rusiškai. Atrodo, ši kalba Atono pusiasalyje antroji po graikų. Karts nuo karto į uostą atvyksta vienuoliai įsigyti įvairiausių buities reikmenų ar maisto produktų. Vieni nusileisdavo nuo kalnų ant asiliukų ar džipais, kiti atplaukdavo iš jūros kateriais. Iš Dafni veda automobilių keliai į sostinę Karyes, rusiškąjį Pantalemėjaus ir graikišką Simono-Petro vienuolyną. Tačiau toli gražu ne į kiekvieną vienuolyną gali nukeliauti automobiliu ar vietiniu autobusu. Kitus jungia tik vingiuoti kalnų takai arba juos galima pasiekti tik jūra. Per 3 dienas mums pavyko aplankyti tik 5 iš 20 vienuolynų. Patyrinėję uoste įsigytą žemėlapį pirmiausiai nusprendėm apsilankyti graikiškame Grigorijaus vienuolyne. Į jį už gero pusvalandžio mus kartu su grupe piligrimų išplukdė nedidelis laiviūkštis.

Pas Grigorijaus vienuolius

Nors dar tik pavasaris, bet Graikijoje jau karšta. Vidurdienį tenka ieškoti šešėlių – ačių dievui, tarp šių viduramžiškų statinių jų nesunku rasti. O jeigu dar palypėji kelis laiptelius žemyn – patenki tarp beveik dviejų metrų storumo sienų, kur dvelkia iš tiesų viduramžiška vėsa. Po skliautuotom lubom mozaikinės grindys, ant sienų Kristaus kančią vaizduojanti freska ir du laikrodžiai nors ir šiuolaikiniai (japoniški), bet vienas jų rodo graikišką, o kitas senovinį bizantišką – keturiom valandom besiskiriantį respublikos laiką. Uoste mus pasitikę vienuoliai akmeniniais laiptukais palydėjo pas vienuolyno vyresnįjį, kuris atidžiai išnagrinėjęs mūsų popierius pakvietė pasivaišinti kava ir saldumynais. Jie buvo nežmoniškai saldūs, tačiau kartu su ypatingai stipria espreso kava sudarė visai neblogą derinį. Vėliau mums parodė svečiams skirtus kambarius ir pakvietė į vakarines pamaldas. Kol vienuolyno laikrodžiai dar skaičiavo vidurdienio valandas, išsiruošiau pasižvalgyti. Vienuolyno kompleksą sudaro bažnyčia, vienuolių gyvenamos patalpos, valgyklos salė, svečių kambarių kompleksas bei įvairūs ūkiniai pastatai. Kieme auga milžiniška palmė, prie išorinių vienuolyno vartų keli juodai apsirėdę vienuoliai purena žemę ir sodina gėles. Sukandęs dantis nefotografuoju – tai draudžia šio vienuolyno regula. Bet pagunda didelė – ryškiai raudonas gėles sodinantis vienuolis juodais drabužiais iki žemės – žalsvai mėlynos jūros fone. Siauru takeliu einu tarp vienuolyno daržų ir šiltnamių. Įdomu kaip šioje vietoje susijungia senovė ir technologijos: ant vieno iš pastatų stogo pastebiu saulės baterijas – vienintelį elektros energijos šaltinį. Kol iš toliau žaviuosi įstabios architektūros statiniu – apačioje vienuolyne pasigirsta varpo skambesys: prasideda apeigos.

Mantra netylanti tūkstantį metų

„Kyrie eleison, Kyrie eleison“(gr.: „viešpatie pasigailėk“), – kelių dešimčių žmonių tariami šie žodžiai netyla jau trečią valandą. Pro siaurus langus į bažnytėlę įsiskverbusi prieblanda išryškina šimtų plonų žvakelių šviesą. Pasieniais sustoję piligrimai po poros valandų stovėjimo susmunka į kėdes, bet pamaldos, atrodo, dar net neįpusėjo. Jų pagrindas – be perstojo kartojami tie patys monotoniški žodžiai palydimi duslaus iš vienuolių krūtinių gilumos sklindančio giedojimo. Sakoma, kad mantra „Kyrie eleison“ Atono pusiasalyje netyla jau 1000 metų – kai pamaldos baigiasi viename vienuolyne jos tuoj pat prasideda kitame. Dirbdami, skaitydami, šnekėdamiesi ir net miegodami vienuoliai be perstojo kartoja šią maldelę ar mantrą. Medituojant maldelė derinama su specialia kvėpavimo technika. Atmosfera šventykloje pritvinkusi smilkalų dūmų ir monotoniškų maldų – taip ir traukia numigti. Tačiau kai tik koks piligrimas užsnūsta ant savo kėdės – pro šalį eidamas vienuolis kumšteli jį ar baksteli lazda, taip paragindamas nemiegoti. Prižiūrėtojo lazdos teko paragauti ir mudviem su bičiuliu. Vienuoliai pastoviai juda: bučiuoja ikonas, intensyviai žegnojasi, mosuoja smilkalinėmis, atsistoja ir vėl suklumpa… Kai kurie piligrimai bando juos atkartoti, kiti tik pasyviai stebi vykstanti veiksmą. Kai mišios pagaliau baigiasi kartu su kitais išsvirduliuoju į lauką. Ausyse dar skambant „Kyrie eleison“ visi draugiškai einame į valgyklą, valgom, paskui einam miegoti. Naktį pakiles iš senoviškų pūkinių patalų basas išsliūkinu į balkoną. Danguje milijonai žvaigždžių, po kojomis atrodo taip pat toli apačioje šniokščia jūra, šiltas vėjas atneša sapnuojančių žuvėdrų klyksmus, o galvoje vis skamba: „Kyrie eleison…“ Dar geriau įsiklausęs suprantu, kad „Kyrie eleison…“ iš tiesų skamba, savo celėje užsidaręs ją kartoja kažkuris vienuolis. Vėl sugrįžtu į lovą, o po kelių valandų budraus miego pasigirsta keisti garsai: kažkas mediniu plaktuku muša vis greitėjantį ritmą į kieme pakabintą rąstą: tuk, tuk tuk, tuk tuk tuk, tuk, tuk tuk… Ženklas keltis į rytmetines pamaldas. Dar tamsu, bet piligrimai ropščiasi iš lovų ir renkasi kieme. Dūžiai vis garsėja ir dažnėja, galiausiai suskamba varpas – išversdamas iš lovų paskutinius miegalius.

Dygliuotais kalnų takais

Atono kalno respublikos klestėjimo metais (XIV a.) pusiasalyje gyveno apie 40 tūkst. vienuolių – šiuo metu likę tik apie 2500. Prie šio skaičiaus dar galima pridėti kelis šimtus kasdien besikeičiančių piligrimų. Tad gyventojų tankumas tikrai nėra didelis. Atono pusiasalio ilgis maždaug 50 km., plotis 8-12 km. Vienuolynai išsidėstę vienas nuo kito per 5-6 kilometrus, daugiausia jūros pakrantėje, tad turistai plaukdami kruiziniais laivais gali juos pamatyti iš jūros, tame tarpe ir moterys, kurioms į krantą išlipti griežtai draudžiama. Po rytinių pamaldų palikę Grigorijaus vienuolyną, pietauti ruošiamės kitame – Dionisijaus vienuolyne. Bet iki jo dar geras kelio gabalas – saulei pakilus aukščiau tenka gaivintis šniokščiančio upokšnio vandenyse ir ilsėtis geltonai žydinčių akacijų krūmų pavėsyje. Vingiuotu kalnų taku judame gan lėtai – tai kylam, tai vėl leidžiamės, bet snieguota Atono viršukalnė nors ir labai pamažu, bet artėja. Vietomis šalia tako matosi sutrūnijusiu stulpų liekanos. II – pasaulinio karo metais vokiečiai okupavę pusiasalį įsakė visus vienuolynus sujungti telefono ryšiu. Siaurame takelyje sutinkame keliaujantį vienuolį, nuleidęs galvą praeina pro mus tik linktelėjęs – gal tylos įžadus davęs ar šiaip vengia prašnekti su prašalaičiais. Su įvairiais pavedimais ar kitais reikalais vienuoliai dažnai keliauja vieni pas kitus. Apskritai vienuolynai aktyviai bendrauja tarpusavyje, visi kartu sudarydami vieną kryptingai judantį organizmą. Pavyzdžiui, oficialiai diena Atono pusiasalyje prasideda tuomet, kai pirmasis saulės spindulys pasiekia Ivirono vienuolyną. Tai vienas pirmųjų vienuolynų įkurtas gruzinų vienuolių toje vietoje, kurioje pasak legendos į pusiasalį buvo išmestas Mergelės Marijos laivas. Respubliką valdo Šventoji Taryba – kasmet kiekvienas iš 20 vienuolynų deleguoja į ją savo išrinktą atstovą. Vienuoliai keliauja vieni pas kitus į svečius švesti kaimyninių vienuolynų švenčių. O kartą per metus Rugpjūčio 19 d. Vienuolių atstovai iš visų vienuolynų kopia į šventojo kalno viršūnę, tenai įrengtoje koplyčioje laikomos mišios.

Pietums 15-ka minučių

Dionisijaus vienuolynas primena viduramžių riterių pilį: pakeliamas tiltas, galingi vartai su geležiniu skląsčiu. Beje, visi pusiasalio vienuolynai vartus piligrimams užveria 6-tą valandą vakaro – jei ateisi vėliau teks nakvoti lauke, niekas tavęs paprasčiausiai neišgirs. Per šias storas sienas neparsiskverbia garsas, be to tuo metu vyks apeigos. Įėję į vienuolyno teritoriją sutinkame darbininkus restauruojančius freskas, tarpusavyje jie šneka rusiškai. Vienokie ar kitokie remonto darbai vyko visuose aplankytuose vienuolynuose. Graikijai įstojus į ES vienuolynų(Atono pusiasalio vienuolynai įtraukti į UNESCO sąrašą) remontui buvo skirta ES fondų lėšų. Kol apžiūrime vienuolyno kiemą – kaip tik ateina pietų metas. Kartu su darbininkais, piligrimais ir vienuoliais įsitaisome prie ilgų stalų. Po maldos dzingteli gongas leidžiantis pradėti valgyti, o visą tą laiką kol susirinkusieji mojuoja šaukštais – vienas vienuolis garsiai graikiškai skaito bibliją. Lygiai už 15-kos minučių vėl dzingteli gongas, skaitovas nutyla, o visi valgytojai pakyla ir ima žegnotis. Pasirodo, šio vienuolyno regula pietums skiria ribotą laiko tarpą, kad asketišką gyvenimo būdą gyvenantys vienuoliai nepradėtų mėgautis maistu kaip vieninteliu jiems likusiu malonumu. Dėl viso ko mudu įsikišam po obuolį į kišenę – iki kito vienuolyno apie pora valandų kelio, be to neaišku ar pagal to vienuolyno regulą šiandien neliksim be vakarienės.

Šv. Pavlo broliai

Šv. Pavlo vienuolynas įsikūręs beveik Atono kalno papėdėje. Šis vienuolynas – šiek tiek toliau nuo kranto, bet iš jo aukštybių visgi matosi Egėjo jūroje plaukiojantys turistų ir žvejų laiveliai. Atono respublikoje neveikia Graikijos ir ES įstatymai, todėl kartais įvairaus plauko nusikaltėliai bando prasmukti ir pasislėpti nuo policijos už vienuolynų sienų. Tai viena iš priežąsčių kodėl respublikos vizas reikia užsisakyti Tesalonikuose iš anksto. Vienuolyno vizas išduodantys darbuotojai teiraujasi ar ketinantys atvykti žmonės neieškomi policijos, jei atvykstantys yra užsieniečiai – kartais kreipiamasi ir į ambasadas. Tačiau prisiminus kaip į respubliką patekom mes supranti, kad nuo kriminalinių elementų viešnagės vienuolynai nėra visiškai apsaugoti. Atrodo būtent tokia kompanija ir susirinko kambaryje, kuriame esame čia apgyvendinti. Trys vyrukai, tikriausiai gyvenantys vienuolyne jau ne pirmą savaitę(praėjus trims dienoms piligrimas gali prašyti pratęsti jo vizą respublikos sostinėje Karyes. Paprastai viza yra pratesiama jei per tris dienas piligrimas nepadarė didesnių nusižengimų). Žinoma, negražu taip kalbėti apie žmones kuriuos matau pirmą kartą, bet labai jau šie veideliai primena „operacijos Y“ trijulę. Tad eidamas į pamaldas dėl viso pikto pasiimu piniginę su savimi, nors šiaip pinigai čia visiškai beverčiai – juos gali nebent paaukoti į aukų dėžutę bažnyčioje. Apskritai šis vienuolynas atrodo šiek tiek paklaikęs. Net sutikdami mus vaišina ne kava kaip kituose vienuolynuose, o grapa. Pirmiausiai pasiūlė pasižiūrėti kažkokio praeityje švento žmogaus kaulų, bet sužinoje, kad neesame stačiatikių tikėjimo – su liūdesiu atsiprašė, kad negali jų mums parodyti. Šventųjų kūnų dalių rodymas ir bučiavimas buvo praktikuojamas ir kituose mūsų aplankytuose vienuolynuose. Paskui prisistatė seneliukas ilga žila barzda, ne bet kaip prisistatė: „my name is Džordž Bush“. Įdomu, kad seneliukas nors ir labai senas buvo labai žvitrus ir laisvai šnekėjo vokiškai bei angliškai. Mus nustebino dar ir tuo, kad žinojo A. Sabonį ir be perstojo laidė sąmojus. Bet, kad ir koks keistas šis vienuolynas jo mišios padarė bene didžiausią įspūdį. Vienuolių giedojimas lenkė bet kokius kada nors girdėtus profesionalius chorus.

Būna ir muštynių

Tuos kurie atvažiuos čia kaip paprasti turistai sukrės vienuolynuose sklandanti viduramžiškumo ir pasiaukojimo ieškojimui dvasia. Tiesa, nedrįsčiau rekomenduoti Atono vienuolynuose ieškoti dvasinio nušvitimo. Nors kai kurie vienuoliai vaikšto lyg pakylėti nuo žemės, bet manau pakylėtumas greitai dingtų jei staiga juos po vieną perkeltum į triukšmingą Europos didmiestį, kur neveiktų čia esančios šiltnamio sąlygos: aplinkui vaikščiotų moterys, rodytų televizija, atsivertų interneto džiunglės, tektų kovoti dėl duonos kasnio… Net ir šioje idiliškoje žemėje pasitaiko įvairių dalykų: smaili liežuviai pasakoja apie vyrišką meilę ar išgertuves. O neseniai dviejų vienuolynų vienuoliai susipešė tarpusavyje. Mat vieno radikalaus vienuolyno atstovams nepatiko, kad Konstantinopolio patriarchas Stambule priėmė Romos popiežių. Radikalai atvyko į sostinę protestuoti, o nuosaikesnio vienuolyno atstovai bandė juos nuraminti. Man asmeniškai įdomu buvo pamatyti šią užsikonservavusią, nuo viduramžių nedaug tepakitusią bendruomenę pačioje civilizuotos Europos širdyje. Daugelyje vienuolynų iki šiol nėra elektros. Prie žvakių šviesos vyksta pamaldos, o vienuolynų bibliotekose saugomi tūkstančiai tomų rankraščių, įvairiausių relikvijų iš ankstyvųjų krikščionybės laikų. Taip pat ir architektūrinis paveldas nepaliks abejingo nė vieno. Na, o pėsčiomis nueiti keliasdešimt kilometrų kalnų takais, pakvėpuoti grynu oru ir papasnikauti manau nėra pats blogiausias užsiėmimas. Taip pat pavyko naujai pažvelgti į stačiatikybę – tai iš tiesų labai archaiška krikščionybės forma. Mums kaip ne stačiatikiams buvo leidžiama stebėti apeigas tik iš trečiosios (tolimiausios) šventyklos navos. Kiekvienas vienuolynas didžiuojasi kokiomis nors relikvijomis – dažniausiai tai apaštalų ar pirmųjų krikščionybės skelbėjų kūnų dalys. Jos saugomos senovinėse auksu puoštuose dėžutėse ir piligrimams parodomos tik kulminaciniu mišių metu. Tačiau ir vėl mums kaip kitatikiams relikvijos nebuvo rodomos, išimtį padarė tik Simono-Petro vienuolyno šventikas. Įdomu, kad Atono kalno vienuolynuose gyvena vienuoliai ne tik iš tradicinių stačiatikių šalių, bet taip pat ir iš JAV, Vokietijos, Prancūzijos, ne mažiau plati ir atvykstančių piligrimų geografija.

Vienuolynai išgyvena pakilimą

Nuo Atono papėdėje įsikūrusio šv. Pavlo vienuolyno sukam atgal į Dafni uostą. Iki jo apie 20 km., pakeliui dar aplankysime Simono-Petro vienuolius. Keliaujam itin skaidrios jūros pakrante, šalia pievose ganosi arkliai, veši vienas kitas vynuogynas, teka skaidraus ir šalto vandens upokšniai. Kai kuriuose vienuolynuose geriamas vietinis raudonas vynas – čia juk beveik Graikija, kituose tik šaltinio vanduo. Valgoma daug vaisių, daržovių sriubos, košės, kartą per savaitę žuvis. Vienuoliai pasirinkę griežtesnio atsiskyrimo praktikas – išeina gyventi į skitus. Tai nedideli namukai atokiau nuo vienuolynų. Paprastai toks vienuolis dirba nedideli žemės lopinėlį ir kartais apsilanko vienuolyne kur gauna maisto. Visi vienuoliai augina kuo ilgesnes barzdas ir vilki tradicinius juodus rūbus. Tokiam karštyje, atrodo jais apsirengęs turėtum iškepti, tačiau iš tiesų medžiaga labai plona, lengvai net mažiausio vėjelio prapučiama. Lyginant su 4-5 praeito amžiaus dešimtmečiu, šiuo metu vienuolynų respublika išgyvena pakilimą. Atstatyti daugelis visai sugriuvusių pastatų, atvažiuoja daug jaunesnio amžiaus vienuolių, o piligrimų skaičių netgi tenka riboti. Žinoma, prie vienuoliško gyvenimo nepratusiems piligrimams neretai prailgsta tos 3 vienuolynuose praleistos naktys. Dafni uoste prie krantinės prisišvartavus laivui į denį sparčiu žingsniu patraukė vienuolynus jau aplankiusių vyrų minia. Tuo tarpu, laivu atplaukę nauji piligrimai taip pat skubėjo kuo greičiau iškelti koją ant šventos pusiasalio žemės.

Rytis Daraškevičius

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas