Keliautojų pasakojimai

Laiškai iš Šaolino vienuolyno

Ni Hao!

Tai ka… (: SVAJONE PILDOSI! Tik nusileides Pekino oro uoste zvambtelejau jaunajam Kinu verslininkui, zmogenas puikiai sneka angliskai ir rusiskai(pakele nuotaika, kad vis gi galesiu paplepet, o ne tik kinkuoti galva).Zmogenas prigrasino, kad niekur nekelciau kojos ir prisake laukt jo orouoste, nustebau, bet paklusau isakymui! “Taip, tamsta vade!”. Mazdaug po valandos, parsirado ir… Is pirmo zvilgsnio mano bendraamzis… Tik veliau kai suzinojau jo amziu supratau, kad jis siek tiek vyresnis.

Sedom i masina ir prasidejo… Nuo gatviu platybiu iki ju vairavimo ipatumu… (Apie tai siek tiek veliau  ) Bevaziuojant Kinas graziai nupasakojo ju kulturos bendrus bruozus, kalba, kur ko pasisaugot, kada but naglesniam, o kada tiesiog graziai sypsotis, kinkuot galva ir maut i sali  . Zodziu, pakyletos nuotaikos ir dideliu pirmuju ispudziu pasiekiau savo hosteli. Far east youth hostel ar kazkas panasaus. Siek tiek sustresavau. Gatvele kurioje stovejau rekte reke: “Jokiu hosteliu ir hoteliu cia nerasi!”. Deja, tai buvo tik mano vaizduote ir paejes kelis metrus i prieki pamaciau savo prasmatnaus hostelio krasta.

Ivairavau i vidu, personalas puikiai snekejo angliskai, pasiemiau pigiausia kambari (45 juaniai uz nakti) ir nusileidau pasideti daigtu. Va kur ir prasidejo…

Koridoriumi seku skaicius – 001, 002, 003 (mano), o durys praviros…

Stumtelejau duris, kad jos atsilapotu placiai ir matau dvi poras akiu. Pirma mintis – “Kas per…?”. O tada isryskeja vaizdas. Vienas issitieses, o kitas pritupes ant lovos krasto, abu juodi ir placiom sypsenom. Tai gi sveiki draugai is Afrikos Zimbabves platybiu! Pasirodo, pigiausias kambarys turejo savo privaluma – keturvietis kambarys, kuriame gauni lova ir spintele su uzraktu pasidet daiktams. Nusimetes keliones rysulius grizau pas jaunaji kina ir sutarem susikambinti, bei susitikti man grizus i Pekina po Shaolino.

Taip ir baigesi mano pasimatymas su verslininku – mielas zmogenas, aciu jam:) Grizau pas Afrikiecius, per pora valandu issipliurpem is kur mes, kas tokie, ko atvykom, pasirodo, vienas vaikus kazkokiam Kinijos kaimeli mokina anglu kalbos, o kitas jau 4 men. studijuoja Kinu kalba Pekine. Na ir linksmuoliai. Galu gale jie issinesdino su savais reikalais, o asnusprendziau sekundei uzmerkt akis…

Sekundei… Atsikeliau pramiegojes geras penkias valandas. Buvo vakaras ir jauciausi baisiai alkanas, kambariokai buvo vis dar iseje, tai nusprendziau pasiragaut Tomo rekomenduotu koldunu – pirmyn i restorana! Laiptais i virsu, i kaire, tiesiai, i desine ir VUALIA! Pries mane kasos aparatas, mergaiciuke kine kuri is drovumo atrode tuoj nualps ir kazkur lauke besispjaudantis diedokas.  Prisedau prie stalo, gavau meniu, atsiverciau pirma puslapi, pamaciau koldunus ir tiesiog bedziau pirstu – suveike.  Po 20 min gaves savo porcija, prisikisau…

Skonis… Jei galeciau parsitempt ju atgal I Lietuvele… Na ka, po vakarienes islindau prasivaiksciot, paplepet telefonu su artimiasiais ir moviau atgal i viesbuti. Matyt, laiko kaita dare savo – jauciausi kaip su lazda per galva gaves ir tikrai nesirengiau bludinti kiaura nakti. Pekinui dar bus laiko, dabar svarbiau, tai del ko cia atvykau.

Zadintuvas 4:30 ir miegot.

Prabudau 5:15 ar 5:20. Zodziu, pramiegojau. (Jau isivaizduoju kas dabar

juokiasi pilnom kelnem, ziu, kad jos tiesiogiai netaptu pilnos <3 ((: ).

Nieko, ramiai uzsimeciau kuprine, issiregistravau ir moviau is hostelio,pakeliui pyskindamas viska ka maciau. Prasiejau gal valandele keliu stoties kryptimi ir sedau i taksa. (Deka Kino zinojau traukiniu laikus – kitas traukinys 9:57). Kai atvykau i stoti buvo apie 7 ryto. Apsalau. Dydis…

Ech, gaila, kad kai kuriuos dalykus galima tik pajaust. Orentuodamasis pagal zenklus neriau kasu link ir eilini karta pagalvojau: – “Kitam kartui ismokt kinu kalba…”. Nieko, atstovejau eile, rodau savo keliones gida (ACIU, TOMAI!), o atgal gaunu no tickets. Reakcija buvo panasi i CTV… (Kas nezinot, rekomenduoju karts nuo kart uzmest aki ir i tai.) “Kaip **** no tickets, tu ka…?” Ji paskesciojo rankom ir pasikviete i pagalba sunkiaja artilerija (tiesiogine to zodzio prasme…) Moteriske ivairuodama i kabina (be to, kad tai dare keleta minuciu, vaizdelis primine, kaip keli vyrai nestu didele spinta ir talpintu ja pro duris) sugebejo isverst kazkokius bliudus (Kinai valgo visur ir visada, valgo daug. VISUR ir VISADA.), tada garsiai man isreke “NUMBER 16″. Susiprates perejau prie 16 langelio ir tik po geru poros minuciu, kai pasikeite uzrasas (ENGLISH SPEAKING COUNTER), kuris dege mazdaug 5 sekundes, supratau, kodel mane pervare i cia. Ten bestovint susigriebiau – Laikas. Buvo 9:25. Gerai, kitas traukinys 12:25 – bilietu bus. Atejo mano eile, paprasiau bilieto 12:25 ir ji klaptelejo akim.

Buvau apakes, stovejau prie angliskai snekancios kasos darbuotojos kuri nesnekejo angliskai. Praejo apie 5 minutes, net nesiruosiau trauktis ne zingsnio nei i viena sona. Tada islindo dar vienas veidelis – kazkoks vyrukas, is paziuros jaunas, parvare ir adresavo klausima man “Hey, what do you want?”. Pradejau kvatot visa gerkle ir per juoka ismikciojau: “Ticket for the train at 12:25″. Atsakymas vel neigiamas. (“Blyn, tai va dabar ir suprantu kur tas ju milijardas…”). Be dideliu probelmu sutarem ir gavau bilieta rytdienai is anksciausio ryto. Isejau is stoties, papleskinau pora nuotrauku, neriau i pozemine taksi stovejimo aikstele, pamaciau vienoj eilej isrykiuota per 100 taksi ir sedau i viena is ju. Grizau i hosteli, pasiemiau NORMALU, kambari (be kaimynu is Afrikos) ir palindau po dusu. Atgaiva.

Nusprendziau nusnust ir vel… Nuluzau gal penkioms valandoms, prabudau alkanas ir jau prietemoje. Nusivariau i kavinuke, pasiemiau dar viena porcija koldunu ir isejau i galini kiema prisest. Ramu, jauku, siltas maistas burnoje… Pasaka. Keletas nuotrauka ir eime i gatve.

Balaganas – taip vadinamas vaizdelis Pekino gatvese vakare. (itraukit tai I zodyna, duodu leidima redaguoti!  ) ) Kas kepa saslus, kas maukia alu, kas rekia, kas vaziuoja, kas bega, kas stumdosi, kas vel kepa saslus, rekia, musa, vaziuoja ir t.t.t.t.t.

Zodziu… Uzteko 30 minuciu ir apkvaites parejau atgal. Neeee, duokit man apsiprast, dar ne dabar. Atsiverciau viena gera gera knygute. Dzonatanas Livingstonas Zuvedra. 45 minutes palaimos. Tiesa sakant, jauciausi panasiai, kaip jis, bet ne apie tai.  Keletas skambuciu, dusas ir lova. Uzmigau apie 22 valanda Pekino laiku.

~2:30 – Prabudau

~2:45 – Prabudau

~3:00 – Prabudau

~3:15 – Prabudau

…………………….

~4:15-4:30 – Spjoviau ir lipau is lovos.

Nusiprausiau, uz kupriniu ir pirmyn. Sedau i pirma taksa, atvariau i stoti, prasinesiau tiesiu taikymu iki man reikalingo perono. Susiradau tuscia vieta ir pritupiau. Uzmeciau aki i laika – turejau laisva valanda. Nieko, neprazusiu, nereikejo net knygos, kad nenuobodziauciau. Kinai – pirmomis dienomis ar savaitemis puikus pramogu saltinis.  )

Be dideliu probelmu ilindau i traukini, susikroviau smutkes ir stai mes judam. Mazdaug po 15 minuciu kaimynas Kinas (spejau, kad vakar jis norejo svente svest.) pakilo, isnyko mazdaug desimciai minuciu ir grizo su dviem vandens buteliais. Viena istese man – “Na!” ir mestelejo. Deka savo stebuklingojo kinu kalbos zodyno mokejau padekot… “Xiexie!” ir placausia sypsena toliau spoksojau per langa. Lygumos, kalnai, pastatai, nauji, apgriuve, seni, kranai, vel lygumos, vel namai, vel kalnai ir t.t. Taip praejo 5 valandos ir islindau Cengdzou stotyje. (Atsiprasau uz neteisingus pavadinimus, vis dar nemoku ju parasyti teisingai, lengviau sekasi isgirsti ir istarti…  ). Masinis koncertas Lietuveleje… Stai ka primine tas skruzdelynas. Nukulniavau istrizai per pagrindine aikste i autobusu stoti. Dar viena eile… Na ka, si kart neapsigausiu. Cia Angliskai snekanciu langeliu nerasta.  Sulaukes savo eiles, rodau hieroglifus ir kartoju: “Shaolin si, shaolin si…” (Shaolino vienuolynas, shaolino vienuolynas…). Ka jus galvojat – “No tickets!”. “Ne nu tu, tu ka **** irgi…?” Staiga is po koju (Pamirsau paminet, kad jauciuosi milzinas.  Auksciausias kinas kuri sutikau man buvo mazdaug truputeli virs peties) isnyra kazkoks paauglys ir isveblena angliskai: “Me help yu”. As ispustom akim ziuriu i ji, tas nusiciumpa lapa, pasisneka su bilietu pardaveja ir sako man: “No tickets, yu go Dung fung). Gustelejau peciais, juk zinojau, kad gali taip but, velniai nemate, jamu. Nupirkes man bilieta vaikinukas atsisuka placiausia sypsena ir sako : “I like you”, nesusilaikiau ir vel pradejau kvatot – “I like you, too!”.

Per bagazo patikra, pro vartelius, tiesiai – opa, o kuris autobusas mano? Ju ten gal 100, viskas kiniskai, net bilietas ir tas kiniskai. Atsisukau ir ta pacia sekunde vel is po koju isnyra “I like yu”. Paciupes bilieta, mostelejo viena kryptim, apejom beveik visa stoti ir nulindom i kazkuri jos krasta. Opa , stai ir mano autobusas! Padekojes  ir ibrukes lietuviska sokolada jam I delnus isiropsciau i autobusa. Blyn, as nesu toks kompaktiskas kaip tikejausi. 3 kartai lipant laiptais galva dauzta i lubas (autobusas dviaukstis). Nieko, ilindau i pirma tuscia vieta. Salia sedejes kaimynas issinezdino mazdaug po 30 minuciu keliones ir as likau vienas (ir gerai, man daugiau vietos  ). Kaip supratau, mano garbej, kinas vairuotojas paleido filma – kovos menai, mustynes ir t.t. BET… ANGLISKI SUBTITRAI! YES!  ).

Nezinau kiek laiko vaziavau, tiesiog, visa tai ka maciau pro langa sustabde visa laiko nuovoka ir paliko mane be zado – Gamta ten pasaka…

Deng fengas. Islipau is autobuso, pralindau pro stoti ir pasukau Tomui. Heh, jausmelis… “Gal geriau dabar jau eikit nuo manes”. Jauciausi suirzes visu kinu atzvilgiu. Galu gale, ibrukau rageli vienam kinui, susitarimas vyko gal pora minuciu. Atgavau rageli ir girdziu ramu “Varyk, nuves, viskas ok, pasuk kai busi.” (Ir vel… Aciu, Tomai  !). Po mazdaug 20 minuciu kelio ir ziopsojimo pro langa privaziuoju ta vieta kuria norejau pamatyt senai. PAGALIAU – GELEZINIS VIENUOLIS, zenklas, kad esu priepat. Sumoku islipu ir stoviu kaip ibestas. (Pasistengsiu pridet nuotraukas, zodziais tai neapsakoma.) Skambutis Amerikonui “Apachui Mochikanui” – po 20 minuciu prie vienuolyno. Skambutis mamai, Tomui. Pasidalinimas ispudziais ir primyn I prieki. Pedinu pro jau nuotraukose matytus vartus, bilietu kasos – nusipirkau bilieta ir praejau. Dar vieni vartai, vel matyti nuotraukose. Ech, ir vel pasistengsiu prisegt nuotraukas. Tiesiog tie vaizdai zodziais neapsakomi, grozis! Pedinu tolyn, galva sukasi nuo vaizdu – kaifuoju…  Pakeliui vel susikambinom su Tomu ir taip besnekant judejau tolyn….

Priejau kazkokia aikste, kurios vienam kraste buvo kazkas panasaus I vienuolyna iejima kur turejo manes laukt Amerikietis. Bet nezinau kodel, nuvariau sau toliau ir net nepagalvojau, kad ten istikruju VIENUOLYNAS. Ejau ejau, pro pagodu miska, daug daug turistams skirtu kioskeliu ir priejau sankryza. I kaire i viena kalna, tiesiai i kita kalna, desinene keltuvas I kalna. Pala… O tai kur vienuolynas…?

“Tomai… Eeee…. As cia nelabai susigaudau, o tai kur vienuolynas?” “O tai kur esi?” Apibudinau. Tolimesni pokalbi galima sutraukt i viena fraze – Juokemes iki asaru. O taip, as sugebejau praeit pro vienuolyna.  ) Kadras… Mars atgal ir tada jau sutikau ir amerikieti ir vienuolyno vartus ir viska….  ) Amerikieciui pasirodo tik 19, vyrukas jau 8 menesius vienuolyna treniruojasi pas viena geriausiu mokytoju Shi Yan Ao. Kartu pakilome iki kaimelio (mazdaug 7-10 minuciu kelio) ir nusivarem tiesiai I mano mokykla. Po gana ilgai trukusiu derybu, keletos skambuciu ir pan. sutarem – 3000 Juaniu, 3 kart valgis, 3-4 treniruotes dienoj, “Tradicinis” kovos menas, lova, du kambariokai instruktoriai. Duso nerasta. Ai, velniai nemate to duso, pragyvensiu ir taip. Isikuriau, perejau per kaimeli ir jau buvo vakaras. Gavau vakariene, troskinti kopustai, ryziu duona, ryziu nuoviras. Prisivalgiau ir sedau ziuret kas cia darosi. Tie smulkmes kinu vaikai pradejo issidirbinet. Skraiduoliai. Stebejau kaip gal 1 valanda jie ant tu savo ciuziniu (treniruotes vyksta iskart isejus is mokyklos.) daro salto, backflip’us, zvaigzdes ir dar bala zino kaip tai pavadint visokiausia akrobatika. Pabandziau isivaizduot save taip skraidanti… Gal ir neblogai.  ) Pasibaigus ju treniruotej prie manes prieina mokytojas ir kazka sako, kaip veliau issiaiskinau tai buvo miegot, rytoj ir tu treniruosiesi.

~21:00 – Miegu kai kudikis

~5:00 – Keliames

Septyniolikmetis kinas parodo begimo judesi ir isiveda mane. Stai ir suzinojau kur yra bodiharmos ola. Ties pirma laiptu aikstele gavau pompa ir visas kitas kopimas buvo daugiau kova galvoje ir vilkimasis. Vaikinukas tik pasijuoke ir vis kartojo “Let’s go! Let’s go!” O as puskavau puskavau puskavau… Ir stai virsune. Vel pazadu prisegti nuotraukas… Pasizadejau sau, kad kur beeisiu pasiimsiu fotika ir pyskinsiu viska. Tokie dalykai neapsakomi. Nusileidom atgal ir grizom i kaimeli. Buvo apie 7 ryto, pavalgem pusrycius. Praejo daugiausiai 30 min ir si kart jau dviese jie parsivare I musu kambari rodo begimo judesi. “Ne gi vel i ta ola…?”, islindom i lauka, gestu judesiu parodziau olos pusen. Vaikinukai papurte galvas ir sypsodamiesi parode i kita puse. Neislaikau – “B***, dar vienas kalnas”. Ramiai prasiejom, staiga isgirstu “Co” (t.y. Pirmyn) ir pradedam begt, po 2,5km begimo (kelio zenklai, bent tie turi anglisku gebejimu) pribegam krepsinio aikstele ir pasukom kazkur takeliu i kazka ka galima pavadinti Misku / Dziunglemis. Viena laiptu aikstele, antra, trecia (mano laimei jos buvo nedideles) ir pribegom… Mano nelaimei didele. Pompa ir vel puskavau I virsu. Kazkur ties kryzkele sustojom pailset ir ten pamaciau vienuoli. TIKRA VIENUOLI. Neprimine nei pasakos, nei knygos aprasyto vaizdelio. Tai buvo zmogus, su savo apdaru, atrodo nieko nesiskiria. Tik kazkas nedave man ramybes, kazkas buvo ne taip. Ji nusispysojo ir nusileido prie upelio palikes savo ginkla (Alebarda) stovet atremta prie laiptu aiksteles. Vienas is vaikinuku pasiciupo ja ir pakilnojo, tada ja pereme kitas ir istiese man. Islenkes viena antaki istiesiau rankas i prieki ir… O VAIKYTI! Svoris… Nezinau, bet nesitikejau… 15 kilogramu? 20? Tada pradejo rysket konturas. Vienuolis judejo “per lengvai”, nei kart negirdejau nei vieno slept, trept ar dar kazko panasaus, nei kart nemaciau isitempusios laikysenos, nei kart nebalansuoto judesio ar dar ko panasaus. Tai va kame baika… Pabandziau isivaizduot kaip atrodo toks is paziuros “paprastas” vienuolis mosuodamas savo alebarda (veliau teko tai pamatyti. Jei nezinociau jos svorio ir nematyciau is save vos ne dvigubai mazesnio zmogaus valdancio ja kaip dailininkas teptuka….). Kinai parode begt toliau ir nespejus apsiziuret vel laiptai. Pirma aikstele, antra ir pries akis gal 100 laiptu. “aha…”, gal trecdalis ir vel pompa. “Reikejo daugiau begiot tais durnais laiptais kol buvau namie…” Puskavimas, laikas sustojo. Puskavimas. Proskyna. Puskavimas. Dar viena proskyna. Vel puskavimas. Aikstele. Laiptai ir vel… Praziota burna ir netekes amo stoviu kaip ibestas. (Duot dar viena pazada  ?) Kraste pastebejau kazkoki vienuolyna kalnuose, parodes i ji pirstu gavau atsakyma – “NO!” Ir purtomas galvas.

Parbegom i kaimeli. Pietus. Si kart gavau nebe nuovira, o tikru ryziu.  Ir laisvas laikas. Uzsiropsciau i kambari ir prisedau ant lovos. Beskaitydamas uzmigau. 14:20 – Treniruote. Isvarem atgal i ta pati kalna i kuri “Begau” antraji karta. Tik.. Ties krepsinio aikstele sustojom, vienas is vaikinuku idave lazda ir prasidejo treniruote.  (Apie treniruotes nupasakosiu kuriame kitame laiske…  ). Grize apie 19 valanda, gavom salta vakariene ir buvau pakviestas pas mokytoja. Gestais susikalbejom, kad jam reikia pinigu, susitikau su Amerikiciu ir paprasiau, kad palydetu iki Deng Fengo(vietinio miestelio), kad galeciau nusiimti pinigu. 20:00 Mokytojas rodo I ciuzini, mano klausiamas zvilgsnis matyt buvo toks aiskus, kad jis iskarto smoge pora smugiu i ora ir istare “Shaolin temple, Gong fu”… Deja, mandagiai atsisakes isvaziavau i deng fenga. Taksui palikom 30 juaniu (atstumas: ~15km, kaina Litais: 10Lt…). BALAGANAS! Bet buvau suzavetas, nesiausi per visas gatves is eiles. Saslai, betvarke, sukavimai, rekavimai, kioskeliai, kavines, balaganas…. Deng fenge uzmaciau kazkoki kitoki veiksma ir isgirdau muzika – Parke susirinke zmones tiesiog ratu “tusinosi”. Visi soko viena ir ta pati soki. Stovejau ir sypsojausi.

Treniruotes: Tai ka gi, atvaziavau ieskot tradicijinio shaolino gong fu.

Aha… “Va, Imk…”. 1. Mokykla kurioje treniravausi buvo grynai vietine sportine mokykla ir nieko daugiau. 2. Aciu, Tomui, kad tai suzinojau ir supratau pacia pirmaja diena. 3. Iskarto prasidejo kitos “mokslu vietos” paieskos…

Wangdzigou: Kaimelis kuriame gyvenu. Trumpai – Mazas kovos menu kalnu kaimelis. Ant kiekvieno kampo po kovos menu sporto mokykla. Kiaura diena vykstancios treniruotes, keletas kavinukiu,  nuostabus vaizdai aplink. Istikruju kaimelis primena viena didele seima.

———

Kita ryta atsibudau 7 ryte. Niekas nezadino ir nebuvo jokio begimo. Su klaustukais akyse nusileidau, gavau pusrycius ir nesugebejima susisneket. Pats kaltas, reikejo ismokt Kinu kalba kai galejau. 9 Ryte isbegom pabegiot, o tada as jau supykau. Vel kisa savo sportini sh… Giliai ikvepiau ir pasileidau i amerikieciu paieskas. (Juoduko berno (jam tik 14…) ir savo ismyletojo apacho mochikano). Susiradau juos poros valandu begyje, pasirodo jiem dviem yra normalu nekelt ragelio ir spjaut i viska aplink.  Gavau pazada, kad supazindins mane su Prancuzu (Pirmaji vakara kai buvau deng fenge apie ji papasakojo juodukas.) ir likau patenkintas. Tada eilinis pagalbos pokalbis su Tomu ir prasviesejus remams vel pasigavau Amerikieti. Isitresiau leidima pasinaudot kompu (Deja kaimelyje dar ir dabar, praejus nezinia kiek laiko gaunu tik tuscia pazada – “tomorrow”.) ir nusifotkinau tomo atsiusta laiska. Islekiau atgal i kalnus.

Vel variau i ta pati kalna kaip ir pirmaja diena. Si karta pasinaudojau eskalatoriu pagalba ir pasikeliau. Vaizdai… Pasakiski… Reikes tai pakartot. Uzkiles i virsu vel zvelgiau kalnuose esancio vienuolyno link.

“Blyn, sikniai… Tik del to, kad ten yra ta tradicija ko cia atvaziavau ir tik del to, kad as jiem sumokESIU jie “bando apsaugot” mane nuo sito…?” Pirmyn takeliais, kalnais ir po valandos ejimo, kvapa gniauzianciu vaizdu prienu tilta. Vadinamasis bezdzioniu tiltas. Tik.. Ne virs vandens. Virs prarajos kuri baigiasi nezinia kada ir kur.

Dar 15 min kalneliais ir stai as prie vienuolyno iejimo. Meldziausi, kad tik viskas butu gerai, kad tik viskas pavyktu. Iejau ir suakmenejau. Visur statybos. “Ka jie cia griauna ka ar dar ka…?” (Geltonsnapis..  )).Nepaisant visu darbu kurie ten atliekami jau 15 metu… (He he…  ). Ta vieta paverge. Ramybe tiesiog tvyrojo ore. Be to, kad ten nezmoniskai grazu, vidiniai jausmai taip pat yra neapsakomi, tik si karta, galiu pazadet, nebent kita kart palydet ten ir jus kartu…

Galu gale iskamantinejes nuotrauku rodymo budu man reikalingos informacijos (o taip, as ketinau cia treniruotis) gavau atsakyma: “Mokytojo siuo metu cia nera”. Nusivylimas. Norejosi staugt. Priesiekiu, neturejau jokio noro grist atgal i ta sporto mokykla. Norejau tiesiog sest ir laukt kol cia pasirodys tikriej vienuoliai. Deja, artejo vakaras ir teko traukt nieko nepesus.

Per ateinancia savaite, sitam vienuolyne apsilankiau dar 3 kartus tuo paciu tikslu…

———

Prancuzas Maiklas – Nuostabus zmogus. Begale metu praktikuojantis Shaolino kovos menu dabar nusprende cia ir pasilikti. Jau metus gyvenantis vienuolyne ir dar po metu planuojantis tapti tikru vienuoliu. Zodziu – mano angelas sargas.

Prancuzas Jeremy – Jau penkis metus gyvenantis Wandgzigou. Praktikuojantis Shaolino kovos menus ir net nesiruosia gristi atgal i Prancuzija kaip ir Maiklas. Vyrukas vis dar musasi i virsu ir tikiu, kad jam puikiai pasiseks.

———

3 dienos streso ir lakstymo pirmyn atgal. Atrodo, kad Maiklo neimanoma pagaut. Jo tiesiog nera. Telefono nekelia, jis kazkur deng fenge ir niekas neaisku. Mano “Draugai” Amerikieciai ramiai sau rupinasi savo reikalais ir spjauna ant savo duoto pazado. Viena kart galvojau pakabinsiu virs tilto ta juodi (ar minejau, kad 14metis yra juodukas?) ir laikysiu kol nenuskraidins manes pas Maikla. Ech…

4 diena. PAGALIAU! Laimes valanda. Netycia prasilenkiau su kazkokiais uzsienieciais. Uzlipau i juodzio kambari ir paprasiau, kad paskambintu Maiklui dar karta. Jis pakele rageli. JIS PAKELE! Is trumpo pokalbio supratau, kad jis kazkur cia. Priverciau juodi islipt is lovos (buvo apie 1 valanda dienos…) apsirengt ir tiesiu taikymu pas Maikla. Uzteko 5 min pokalbio. Nuosirdzios sypsena, trys prancuzai (vienas is ju buvo tiesiog turistas). Pagaliau… Pasijauciau kaip naujoj aplinkoj ir kitoj dimensijoj… Trumpas pasnekesys ir pazadas, kad vakare susitiksim.

Viskas nebuvo taip paprasta. Ta vakara mes nesusitikom ir atenancia diena irgi. Jis dingo. Per daug tikejausi ir uzsimirsau, kad Maiklas irgi zmogus. Trumpiau, ateinancias dvi dienas as ji medziojau. Pasiseke ir pataikiau kaip tik i viduriuka. Jie susede plepejo vietinej parduotuvelej – kavinej. Tik mane pamates pamojo ranka ir pasikviete, atsiprase ir inikom i pokalbi.

Reziume: Dar vienas pazadas, kad as treniruosiuosi arba su juo arba su kokiu nors mokytoju vienuolyne. (Dar vienas laiptelis auksciau! YES!)

——-

Mano mokykla tresia pinigus, as ju nemoku specialiai ir jau susikroves laukiu kada Maiklas pades persikelt. Pazado dalis buvo, kad pades isikraustyt i viesbuti uz juokinga kaina. Ta diena buvo tragedija. Laukimas zude, laikas spaude, “MEISTRAS” reikalavo, blaskiausi kaip isprotejes. Maiklas buvo vel dinges. Per amerikiete susimedziojau sau kiniska kortele ir dabar drasiai galesiu skambinet Maiklui. “Na palauk…” Grizau i kambari.

~Po 40 minuciu

Ilekia mokytojas, ilekia amerikietis. Maiklas apacioj laukia, kortele bus uz 10 min. YES! Uz daigtu, sypsena “meistrui”, eilini karta “Xiexie” is mano lupu ir 200 juaniu uz pragyventa laika cia. Moviau lauk.

Vakaras. Nuosavas viesbucio kambarys. Dusas! (Haha!). Teliko treniruotes. Na ka, siandien juk turi pasirodyti Maiklas ir sutarsim.

Nelabai….

Rytas, prancuzo kaip ner taip nera. Diena praleidau tiesiog bludydamas kaip turistas su laukimo dvasele. Si vieta paverge mano sirdi. Zinot ta jausma kai randi vieta kuria gali vadinti antrais namais? *Radau.  *

**

Galu gale, kai jau buvau pasimetes kiek laiko praejo ir kas kaip. Skambutis is Maiklo. Zodziai kuriuos jis istare suarde visus neramumus. Issisklaide visi nerimo dumeliai. Po dvieju dienu susitinkam 10 ryte su vienu is vienuoliu. Tezinojau to vienuolio varda. Bet tai mane tenkino. MOKYTOJAS IS VIENUOLYNO. PAGALIAU! Siek tiek pasiknises ir su aplinkiniu pagalba (:)) padariau prielaida, kad tai bus geriausia ka galejau gauti.

Dienas leidau bludidamas takeliais ir ratais kvadratais bei treniruodamasis pats ko buvau ismokes. Slenkant laikui…

Istikruju taip ir buvo. 10 ryte turejau buti prie vienuolyno kur mane pasiims Maiklas ir nusives pas mokytoja. 10:01 prasidejo pokalbis su mokytoju kuris truko pusvalandi. Prancuzas buvo mano asmeninis vertejas.

Neaprasysiu viso pokalbio. Tai tiesiog dvelke mokytojo prakalba pries busimas treniruotes. Is kur as? Ko noriu? Ka jis siulo. Kodel tai daro. Kas is to bus ir tolimesni ateities planai. Likau suzavetas. Sutarem kaina ir laika treniruotis. Sirdis kone lipo is krutines. Dziaugsmas verzes per visus krastus. Rytoj 8:30 ryte prasideda treniruotes. Nenoriu rasyti ko pasieke ir kuo uzsiima mano mokytojas, ta galite padaryti nueje i wikipedia  .

———

Mano mokytojas – Shi Yan Ao. Kiekviena diena vis labiau zaviuosi situo zmogumi. Nuosirdus, atviras, malonus, bet kartu ir nusiteikes darbui. Is dabartiniu savo ziniu apie ji galiu drasiai teigti – vaiksciojanti enciklopedija. Bendravimas vyksta marsieciu kalbos, paisymu ant popieriaus lapu, ciupinejimosi, zodyno vertimo principais…  )

———

Ryte 8:15 jau sedejau aikstelej kurioje treniruojames ir dabar. Pasaka… Puiki vieta! 8:45 pasirodes mokytojas (pasirodo jis tiesiog ramiai leidzia pasidaryti apsilima ir tai ka gali pasidaryti pats be jo pagalbos ir ateina siek tiek veliau mokyti to ko gali ismokyti tik jis  ). Gavau naujus pratimus, kai kurie buvo “nematyti neregeti”, kai kurie jau zinomi ir prasidejo mano darbas.

Treniruotes: Vyksta du kartus dienoje, ryte ir vakare, abu kartus gaunu darbo pries jas ir po ju. Praejus dviem savaitems jau moku tris Tao Lu ir skinuosi kelia toliau. Fiziskai jos nera tokios sunkios, cia tai kas buvo sutalpinta i valanda su puse Lietuvoje daroma per 2-3 valandas du kartus dienoje.  Kad ir kokios savijautos nueiciau i treniruote, man tai yra vaistas. Po ju jautieciuosi tiesiog atsigaves! Pries pora dienu mokytojas pasikviete i savo kambari, jauciausi kaip koks pagerbtasis! Visu musu bendravimo principu deka issisnekejom – Kitais metais gavom pakvietima grist pas ji mokytis toliau. VA TAIP VA!

Dabartine dienotvarke (Trumpai ir aiskiai):

4:50 – Keliuosi

5:20 –  Budistibės praktikos

~6:00 – Pusryciai

8:30 – Treniruote su Mokytoju

11:20 – Pietus

16:00 – Treniruote su Mokytoju

18:00 – Vakariene

21:00 – Miegot

Sekmadienis – sventa diena, treniruociu nera  .

Nesupraskit manes neteisingai. Kadangi esu cia tik 2 menesius, dirbit tenka siek tiek daugiau.  Treniruotes MAN prasideda 7 ryte ir apie 14-14.30 po pietu. O laisvu laiku, nezinau ar imanoma tiek nedaug laisvo laiko turint pamatyti tiek daug.

Maistas: Pasaka… Valgau vienuolyne, kartu su vienuoliais. Praejus kiek laiko dabar jau viskas ramu ir grazu. Sypsenos, tie patys malonus veidai. Per visa trumpa laika buvo tik vienas ivykis kurio metu negalejau valgyti vienuolyne, bet tai tik buvo nesusikalbejimas tarp manes ir mokytojo ir dar treciojo asmens (storuliuko virtuves vado! (: ). Pusryciai buna tiesiog sriuba ar dar kazkas panasaus, vienuoliai kaip suprantu nelabai megejai nuo ryt prisikimst. Pietus… Och, vaikyti! Triju rusiu darzoves (visos paruostos skirtingai ir VISOS SKANIOS), ryziai, ryziu duona ir dvieju rusiu sriubos. SKANAUS! Vakariene: likuciai nuo pietu, siek tiek naujo maisto, dvieju/triju/keturiu rusiu srubios (pasaka…) ir kartais… Mano mylimiausi: AGURKAI SU CESNAKAIS! Bet jie taip paruosti, kad ju galima valgyt ir valgyt… O jai salia ju gaunasi nusigriebt ryziu duonos idarytos kazkokia saldzia uogiene… Tobula vakariene  !

Mylimiausias maistas: Agurkai su cesnakais, ryziu duona su saldzia uogiene, ryziu nuoviras su moliugais (savotiskai skani sriuba) ir TIKRIEJI apekpti kiniski baklazanai… Kaifas!

———

O dabar apie tai kaip jauciuosi budamas salia Kinu… Pavyzdiui. Siandien papietavau vienuolyne ir issiruosiau i deng fenga i interneto kavine. Pakeliui tiesiog prisedau savo megiamoj vietoj (prie medziu primenanciu bambukus, apsuptu puselemis ant suoliuko). Pro sali ejo 4 kinai vyrai.

Vienas is ju istrauke cigarete, ikiso i rankas ir parode gesta – nori nusifotkint. Bala nemate, sesk  . Nespejau susigaudyt ir ju padave kaip tarakonu is visu pusiu. Jauciausi kaip Bezdionele ar Papuga ant Palangos tilto arba kaip kokia Panda zoologijos sode su klaustukais akyse – “KADA TAI BAIGSIS?”, o pries mane stovejo gal 7 “fotografai”, pasonej vis keitesi draugai kinieciai ir pozavo kaip ismanydami. Man net nereikejo keist sedejimo pozos, sypsotis ar liudet, juoktis, verkt ar pykt. Jiem vienodai – Nuotrauka su “laowayum”…  ) Taip pat ir praeitomis dienomis, kur besutiksi, neatsiginsi nuo demesio! Praeta savaite suluzo skutimosi masinele, tai savaite vaiksciojau nesiskutes (veliau nusipirkau skutimosi peiliuku…) ir tai nepadejo – vietoj to, kad begtu nuo apzelusio netvarkingo “laowayaus” kinai, o ypac KINES lindo ir… JOS NET GLOSTE TA MANO BARZDA!

Kinai… Na reikia tureti tolerancijos. Jie spjaudo, bezda, meto, riaugo ir t.t. BET TAI JIEMS YRA NORMALU. Nesistenkim ju pakeist, o tiesiog toleruokim. Ir tiesa sakant, po kurio laiko nebepastebi, kad jie taip elgiasi. Ner uz ka pykt ar stebetis. Ju kultura, as cia atvykau ir as prie cia turiu pritapt, o ne jie prie manes.  Istikruju, prie viso sito, malonios sypsenos, bendravimas, kad ir nezinant kalbos ir sveikinimaisi praeinant su visais is eiles – malonumas. Tai tapo savotiska rutina. *Tik… Kiekviena karta vis tai darant vis vien atsiranda kazkas naujo ir nematyto.

Teko stebeti sporto mokyklos Ta Gou vasaros egzaminu sesija ar kazka panasaus. 2 ringai – Sanda (“Kinieciu kickboxas”), 1 ringas – Taekwondo, 1 ringas – boksui, 1 aikstele – Sportinio Tao Lu pasirodymui. Tiesa sakant galejau matyti tai tik is toliau, nes aikste visa buvo uzimta mokyklos nariais ir ju tevais (is viso tos mokyklos mokiniu kiek pasakojo vietiniai yra apie 35 tukst.)

Viena diena buvau pasikopinet po kalnus ir aplankyt istoriniu vietu -

Sventykla. Vietove tiesiog fantastiska, nedidele erdve, kriause treniruotems, namelis, 4 suliniai, nedidele aikstele viduryje sventyklos. Ramybes dvelksmas iejus ten persmelkia iki pat gelmiu. Toliau keli takeliai vede i kalnus. Praejau visais. Vienas is ju buvo ganetinai ilgas, tiesiog pasivaiksciojimo marsrutas, staiga jame pasikeite kelias – vietoj laiptu prasidejo kaip akmenys panasus i laiptus. Paskui baigesi “turistinis ramentas” – tureklai. Galu gale supratau, kad lipau kalnais ir uolom tolyn I virsu. Keista, bet buvo beproto gera, kai prisitraukiau prie vienos uolos ir norejau persisvert. Gerai, kad nedariau to su suoliais ar paskubomis – kitoj puseje uz uolos kurios laikiausi buvo skardis, galvele siek tiek apsisuko ir teko pasukt kitu keliu. Kelioneje taip pat su manimi dalyvavo ir kinas paauglys, nezinau jo amziaus, zinau tiek, kad galu gale apsisuke grizom ir kai pritupem pailset jis man ibruko rasteli – Ten parasyta buvo kiniskais hieroglifais, issiverciau tik grizes atgal i kaima. Rastelyje buvo mazdaug: “Buvo malonu su tavim pasivaiksciot po kalnus, tikiuos kada dar pakartosim ir kita kart uzkopsim i virsune, iki.” Kai perskaiciau veide sviete plati sypsena.

———

Praejus tiek laiko jau apsipratau su gyvenimu cia.  Darosi vis lengviau, manau, kad rutina daro savo. Treniruotes, maistas, naujos vietos, vel treniruotes, miegas, vel maistas, vel treniruotes ir t.t.  Tai istikruju padejo apsiprast. Kaimeli susipazinau su keletu vietiniu Kinu ir mielai bendraujam. Per piramaja savaite (streso metais) raminau save valgydamas begales Ledu. Nemaciau naujos rusies ledu nuo tada kai paskutini karta prasiplesiau nematyto pakelio krasta. Tai irgi neliko nepastebeta. Turiu dvi pravardes – Mazasis baltasis drakonas (matot, buvo didysis kuris dabar amerikoj moko gong fu amerikiecius…  ) ir man labai patinkancia – PING LUNG! (Ledinis drakonas…) Dazniausiai ja isgirstu tik pasirodes kaimelyje – “PING LUNG HELLO!” “PING LUNG NI HAO! “PING LUNG ICE CREAM!” ir pan.  ) Ech, tikrai jauciuosi kaip namie.

P.S. Kadangi jie irgi savotiski Kinai… Turiu du kambariokus kurie tai pasirodo tai iseina. Nesuprasi ar jie istikruju cia gyvena ar ne. Suvalgo maista, isgeria vandeni, palieka basa ir isnyksta. Nezinai ar verkt ar juoktis. Vienas paauglys, o kita… visai maza. Galima tik speliot ju amziu, kadangi susikalbet mum neiseina… Bet niekaip negaleciau atsisakyt ju kompanijos.

Del techniniu kliuciu – Kaimeli kaip jau minejau interneta vis dar neveikia ir… Kinai nelabai noriai reaguoja i facebook’a bei kt. vakarieciu panasaus tipo “irenginius” todel jie yra blokuojami. Vienintelis internetinis susisiekimo budas – El. Pastas.

Tikruju namu ilgesys niekur nedingsta. Su juo tik apsiprantu, bet jis vis tiek yra. Man asmeniskai sunkiausia nematyt seimos, draugu, pazystamu. Visu tu veidu kuriuos budavo gera ir malonu matyt. Persimest keliais zodziais, atsisedus papliurpt ar tiesiog apsikeist sypsenom. Kad ir ka cia veikciau mintimis vis gristu prie paveikslu kuriuos esu issaugojes savo galvelej. Gera matyti jus, mielieji.

———

Tai va taip as gyvenu iki dabar, siam kartui tenk atsisveikinti. Dabar cia 20:00 ir jau temsta. Noretusi grist atgal pas save i kaimeli ir kiutint I lovyte. Ryt nauja “darbo savaite”  . *Tik… Kiekviena karta vis tai darant vis vien atsiranda kazkas naujo ir nematyto.  *

Pazadu, kituose laiskuose papasakosiu placiau apie kai kuriuos dalykus, pridesiu ka nors naujo ir pratesiu nebaigtas mintis!

Iki!

- Ledinis Drakonas

2011.07.13

Ahoy!

Pagaliau kaimelyje atsirado internetas. Sedziu aptriususioj “interneto kavinej” su dar keliais kinu vaikais uz sienos. Dabar pradedu suprast kur jie dingsta per pertraukas tarp treniruociu – miega arba zaidzia kompiuterinius zaidimus.

Dienos bega. As vis labiau apsiprantu ir isilieju i gyvenima cia. Pamaldos, rytine treniruote, pietus, pietine treniruote, vakariene, vakarine treniruote. 20:30-21:00 susiraitau lovoj kaip kudikelis.

Pirmadieni mano mokytojas sugalvojo padaryt man isbandyma – Jei mano daromos formos savaites gale jam patiks ismokins dar viena. (Tokiais greciais paprastai niekas nesimokina. Kiek teko bendraut su uzsienieciais besimokanciais kovos meno cia jie viena forma lupa ir lupa iki poros menesiu. O mano atveju… Savo pirmasias tris cia ismokau per savaite su puse.) Zodziu, nieko nebelieka kaip dziaugtis ir didinti treniruociu valandas per diena, bei tiket, kad neuzilgo mokinsiuos ketvirtaja.

Treniruotes siek tiek pasikeite, nes atvaziavo kazkokia turistu grupe is Rusijos. Jie cia bus desimt dienu ir kazkokiu budu “nusikove” ta pati mokytoja – Shi Yan Ao. Kadangi laikai sutampa (Mano mokytojas rytais pasirodo 8:30, o po pietu 16:00, o Rusu treniruotes vyksta tuo paciu metu), tai mokytojas pradejo treniruotese lankytis apie 10-10:30 ir pan. Zodziu, dabar jis daugiau primena patikrintoja.

Siandien, kai mokytojas jau pagaliau pasirode kazkur horizonte (apie 10:20) is kitos puses kartu pasirode ir Maiklas! Apsidziaugiau, gal iseis pasisneket per antras lupas (Maiklas puikiai sneka Kiniskai ir gali pavertejaut mum abiem). Tik jiem abiem atejus prasidejo pokalbis is kurio supratau – Valgysim Pica, gera knyga. Vienu metu, atsisukes prancuzas man sako: “Your master is very happy how you train, you are a good student, good job.” Buvo gera girdet siuos zodzius ir matyt beprotiskai juokinga Shi Yan Ao sypsena!

Taip ir lekia mano dieneles, deja ir dabar turiu lekt, nes us 30 min. prasides treniruote.  Pasistengsiu kuo greiciau persiust visas imanomas nuotraukas, internetas cia megsta kresti pokstus.

Iki!

- D.

Daumanto pasirodymas VU Konfucijaus instituto gimtadienyje

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas