Keliautojų pasakojimai

Laiškai iš Šaolino vienuolyno

2010 Gruodis 3, 12:32 pm

Sveiki,

jau esu Pekine. Viskas gerai. Rytoj 9:47 išvažiuoju į Zhengzhou. Vis dar esu pavargęs po  kelionės. Parašysiu daugiau kai jau busiu vietoje ir pailsėsiu. Šiaip atrodo, kad čia šis bei tas pasikeitė – kol kas visur susišnekėjau angliškai, niekas neprieina gatvėje pašnekėti angliškai, šiaip miestas nerealiai tvarkingas ir net pasakyčiau europietiškas, kaip tu ir sakei, jokio kultūrinio šoko, greičiau atvirkščiai, bet čia dar tik Pekinas, pažiūrėsime toliau (:

2010 Gruodis 6, 1:41 pm

Ką gi, jau antra diena sukiojuosi po Shaolino vienuolyną ir jo apylinkes. Dėka tavo rekomenduoto ukrainiečio Chatčiko patekau tiesiai į patį vienuolyną ir jo gyvenimą. Tiesa, apsigyvenau ne pačiame vienuolyne, o kaimelyje šalia jo, nes neturėjau tiek pinigų. Gyvenu spartietiškai, kambarys “tikras kinietiškas” – be apšildymo, šalia gyvena šeimininke su dviem vaikais, kurie šildosi kambarį anglimis ((:, nuo rytdienos su manimi turi gyventi vienas iš vienuoliukų, vadinamasis Vusengas, kuris važinėja su Šaolino vienuolyno jaunimo grupėmis į pasirodymus, bet man  ne motais ir esu labai laimingas. Šiandien ryte su Chačiku pakilome į uolą, kur kažkada devynis metus meditavo legendinis Bodhidharama.

Kelias į kalną buvo sunkus, grimztant jau drebėjo kojos… pakeliui sutikome tiek personažu, kad jiems aprašyti prireiktu atskiros apysakos, pasitenkinsiu tik jų išvardijimu: atsiskyrėlis, gyvenantis kalno viršūnėje, besistengiantis niekada nemiegoti ir diena naktį vaikštinėjantis po kalnus, nuostabiausias žmogus, pakvietė mus su Chačiku papusryčiauti vidury kelio įsikūrusioje “kavinėje” (tokia palapine, kur sėdi ginklą pasidėjęs vienuolis (tikras Šaolino vienuolis, o ne perrengtas), čia pat yra keletas gultų kitiems kavines personažams, malkos, krosnele ir t.t.), bevalgant prošal praėjo Šaolino abato dešinioji ranka su kažkokia delegacija, šis vienuolis stambus ir rūsčiu veidu. Vėliau prisiplakė išprotėjęs vienuolis apsimetėlis, Chačikas pavaišino jį makaronų lėkšte, todėl tas bandė atiduoti savo drabužius… vėliau gertuve ir t.t.. pro šali praėjo dar keletas gerokai nuprotėjusiu veikėjų; kelionė užbaigėme šalia esančiuose urvuose, kur sutikome dar vieną Šaolino vienuolį… vėliau dar ėjome į iškiliausių Šaolino veikėjų kapines (ant paskutinio abato kapo buvo iškalti: laptopas, traukinys, lėktuvas, ir žinoma abatas, buvo ir tradiciniu kovojančių ir cigun atliekančiu vienuolių atvaizdai, bet…) rašau jums skubėdamas, nes jau turiu bėgti vakarienės į vienuolyną su visais vienuoliais; šalia sėdi kažkoks mažylis ir spokso kaip aš rašau ((: Net nežinau kaip čia viską papasakoti. Vienu žodžiu, PASAKA!!!!

P.S. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Vilniaus UŠU (Kung fu) klubui „Šaolin“ už pagalbą organizuojant mano kelionę ir treniruotes. Ačiū.

2010 Gruodis 8, 12:32 pm

Sveiki,

Viskas super. Aš neprieinu prie interneto, nes būnu LABAI pavargęs. Šiandien, pavyzdžiui, keliausi 4:40, tada rytine malda Shaoline, vėliau valgome, pusvalandį numigau ir 3 valandų treniruote, o man dar nuo vakar skauda visus raumenis. Atsiminiau aš tavo žodžius apie pasitaupymą ir pagalvojau, kad norėčiau aš tave čia pamatyti (: vos atėjau iki namu. Dvi valandas numigau ir vėl treniruote. Ačiū Dievui, šiandien nebuvo, nes mano grupei paskyrė skusti ir pjaustyti daržoves vakarienei. Tai nuvažiavau į Deng Feng, kur nuėmiau puse sumos ir atgal. Vakariene. Ir dabar sėdžiu prie interneto. Kas diena matau tavo mokytoja. Kaip tik dabar, prieš 15 minučių praėjau pro jį – sėdėjo ant tilto ir svajojo. Įdomus jis toks, nekalbus, rimtas, bet man jis kelia simpatija. Maniškis Shi Yan Sian tai prikolistas, nuolat skaldo bajerius. Visi juokiasi, o aš nesuprantu, bet vis tiek linksma. Nenustebčiau, kad ir iš manęs pasišaipo. Šiaip jis fainas, bet nesicackina. Parodo 3-4 kartus ir varyk. Jei nesuprantu supyksta ir vėl liepia daryti smūgius į orą, nuo kurių man rankos baigia sutinti.

Bėgioti į kalną man nereikia, bet kojų mostai, šuoliai, šokinėjimas varlyte… padaro savo – kojos atrodo, kad butu sutinusios, o raumenys taip išsiputę, kad dingo ribos tarp jų ((:

Šiaip labai pavargstu, todėl dažnai nerašysiu, bet kai tik apsiprasiu su ritmu imsiu rašyti daugiau.

Iki

P.S. Visame Šaoline, mes tik trys europiečiai – amerikietis (levas), prancūzas (superinis) ir aš (slabakas) ((: Ir siaip europiečių čia nebėra, netgi Tagou vieni kinai. Chačikas sake, kad europiečiams žiauriai užkėlė kainas, nes jau norintys kinai nebetelpa.

Gyvenu kaime per upe, kur tu ir pasakojai, o treniruojuosi pačiame Šaoline. Turistai vaikšto; vienas norėjo su manimi nusifotografuoti – sakau ką jūs, aš čia levas. fotografuokitės su kinais, bet jie kažkodėl kinų nenorėjo, bet ir aš nesifotkinau, nes buvo gėda prieš kinukus su kurias treniruojuosi, nes ten chebra kruta (:

2010 Gruodis 9, 10:41 am

Sveiki,

Šiaip keistus jausmus man kelia Shaolinio vienuolynas – nuo didelio džiaugsmo iki baimės. Bliamba, vienuoliai čionai tokie Rambo, kad kai jie eina pro šali, supranti, kad netyčia mostels ir užmuš kaip musę, o jie dar ir geria. Vakar iš viso vienas parvarė su mašina, atidarė duris, o iš ten kvapas kaip is bravoro. Na apstojo ji keturi vienuoliai (ne žmones, o meškos) ir juokiasi iš jo. Aš atsitraukiau per metru 10, kad netyčia neužkabintu. Šiaip tai jie berods geros dušios, bent jau dauguma, bet dainuoja labai prastai. Šiandien per rytinę maldą taip stugavo, kad pagalvojau, kad man reikia greičiau išmokti tas dainas – būsiu kaip lakštingala tarp jaučių ((:

Šiandien, kai bėgau nuo stataus kalno, laiptais, žemyn galva, rankomis į priekį ir kojomis atgal (vienu žodziu keturiom ir žemyn galva), o iš paskos dar kokiu 20 Shaolinio mokinių ir sustoti negali, o supranti, kad jei rankos neislaikys tai skrisi taip, kad maža nepasirodys, galvoje man suskambo Grebenscikovas:

Jest gran za kotoroj bol uze ne ranit,

No slepoj ne vidit, a gluxoj ne znaet,

Napomni mne jesli ja pel ob etom ranse,

y ja spoju tebe snova, ja neznaju necego drugovo.

Bet nuo pradžių. Šiandien ryte kėliausi 4:40, kaip visada malda, pusryciai, pusvalandi numigau ir treniruotė. Raumenys po vakar jau nebeskaudčjo, o tiesiog cypė iš skausmo. Galvoju reikia apšilti ir viskas bus gerai. Pradėjome bėgti, ogi žiūriu, kad Džiugas nebepabėga, o gėda kažkaip. Na šiaip taip pusantros valandos aš ištempiau, o po to meistras (beje suzinojau jo tikslu varda – Ši Jan Siang  (kin. Shi Yan Xiang) 释延祥, Lapinas man jį iššifravo) ėmė juoktis ir leido man pailseti – tai yra daryti koju mostus, dar su dviem vienuoliukais, kad neaptingčiau. Tai stai vat va taip dar valanda “pailsėjau” ir iš tikrųjų atsigavau. Po to pasitampiau, pavalgiau ir į Deng Feng miestelį nulėkiau, kur nuėmiau likusius pinigus ir galiausiai sėkmingai sumokėjau už visa pusę metų į priekį. Taigi grižau aš iš Deng Fengo ir jau laikas treniruotei. Ir kažkaip niekas neateina. Aš jau pradejau šieptis, bet kurgi tau, žiuriu atlekia vienuoliukas sako bėgam. Vat čia ir prasidėjo juodas humoras, pasirodo begti reikia į Bodhidharmos kalną. Čia toks kalnelis aukščio kaip 6 Gedimino kalnai, tik statesnis. Iš pradžiu aš dar bandžiau bėgti, vėliau tiesiog užropojau į viršų. Atgal jau teko bėgti, nes kiti vienuoliukai mane varė. Begau ir mačiau tik laiptelius, nei kas nei kur jau buvo nebeidomu. Tik girdejosi kinu turistu very good (tiesa, siandien jau du kartus su manimi fotkinuosi (: ). Nubėgau. Galvoju vo geras, kaip aš čia taip pavariau, o pasirodo čia tik žiedeliai. Apačioje lauke toks “vrednas” vienuolis, tai stai jis išstatė mus po du poromis ir kaip pradėjo varinėti statčiais laiptais (maždaug 35 metrai)  bėgte į viršų iš visų jėgų, nes paskui bėga kiti du ir t.t., o atgal pasiemi kompaniona ant pečių ir dumi žemyn; tada vėl iš naujo. Na galvoju jau viskas. O tada reikėjo užūokinėti į viršų, o atgal leistis, kaip rašiau laisko pradžioje žemyn galva keturiomis. Tai štai, po antrojo užšokinejimo, besileidžiant keturiom žemyn, galvoje suskambo Grebenscikovas, o skausmas dingo ir iki šiol nebegrizo. Širdis kalatojosi taip, kad maniau issoks, o mintyse dekojau savo tevams uz puikia sveikatą. Štai tokia vat dienelė. Idomiausia, kad nesijauciu pavarges ((: Man atrodo, kad mano organizmu šokas ((: Paziuresime kas bus toliau ((:

Su manimi treniruojasi vaikučiai po 10 metu, kurie treniruojasi dvigubai, jeigu ne trigubai daugiau už mane ir Dievai žino, kiek jau metų. Vakar belaukiant vakarienės (lauke šalia esančioje dengtoje salėje, nes buvo vėsoka) priėjo vienas špingaletas (gal 11 metų) ir kaip pradėjo iš kojų vanoti į kriaušę, kad aš taip ir apšalau. Supratau, kad šitas vaikinas irgi mane suvanotu kaip obuolį. Vyresni tai iš viso ne žmonės o terminatoriai. Tokių kietų bičų dar gyvenime nemačiau. Vėliau – vakarienė ir dabar sėdžiu prie interneto.

Tiesa, tapau vegetaru, nes mėsos paprasčiausiai neduoda. Tiesa vakar vienas vienuolis man įbruko virtą kaiušinį, Kažką kiniškai sumurmėjo, kažką panašaus (kaip man atrodo) valgyk, valgyk very good ((:

2010 Gruodis 10, 12:20 am

Aš žvaigždė……

Esmė tame, kad visoje Shaolinio vienuolyno aplinkoje tėra trys vakariečiai – JAV pilietis, apsimuturiavęs kažkoks, prancūzas, nuskusta galva ir aš besitrainiojantis po vienuolyną, su puošnia šviesiai dažytu plaukų uodega ir su Bruce Lee stiliaus kimono. Kitasi žodziais, esu pats įdomiausias paukštis. Pradedu suprasti kaip jaučiasi žvaigždes – tenka slastytis ((: Fotografuotis lenda masiškai, ten kur aš praeinu pravilnija šurmulys, spokso kaip į Bredą Pitą; lenda pašnekėti, visi kas netingi saukia Hello; sulaukiu ir kiniukiu dėmesio, tas aišku visai malonu. Sustojau šiandien prie parduotuvės, šast jau dvi lauke sukinėjasi ir aiškiai mane apkalbinėja; kitoje vietoje iš karto keturios išlindo ir spokso; viena (gan daili) šiandien su manimi padarė visą nuotraukų seriją, ir apsikabine, ir „kovodami“ ir t.t. Vakar vakare grižinėjant namo, aplenkiau nedidelę grupelę merginų… po sekundės galvoju kažkas čia ne taip, as jas lyg ir aplenkia, o muzika (kinai masiškai vaikšto su mažais grotuvais) vis kažkur šalia. Pasižiūriu į dešinę, viena iš jų jau prisiderino eiti šalia, vienu žodziu, išsidirbinėja. Šiandien šnekejausi su vienu Shaolinio vienuoliu, ką ten šnekejausi, kaip visada, mokinau šnekėti angliškai, tai turistams baisiai patiko sita kompozicija, fotkino kaip pasiutę ir iš toli ir šalia pribėgami. Vienu žodžiu, – aš žvaigzdė ((: Bijau susireiksminti (:

2010 Gruodis 11, 11:06 am

Sveiki,

orai labai geri, is tiesu apie +5, bet vidurdieni prikaista ir iki +10. Pradejau mokytis dvi technikas (tik pirmus zingsnelius), viena tai ta kur is knygutes mokiausi Siao Hun Ciuan, o kita Dievai zino kas tokia, bet irgi matyta, dar slifuoju toki trumpa derinuka – smugis ranka i veida, kita apacioje, tada mabu ir smugis siek tiek zemiau, dengiantis ranka is virsau, zingsnis, podsecka, delnu (is tikruju ten ne delnas, o taip tartum pusiau isskleisti pirstai) i veida, ir vel zemas mabu ir smugis i podyxa. Vo taip va ((: O siaip daugiausia fizinis pasiruosimas, bet tai logiska, pas mane kojos nelaiko, kur tau, po 4-5 valandas per diena varome, as zemesneje stovesenoje tiesiog griunu, aaa, ir dar slifuoju smugius i ora – tukstanciais! ((: esme ta, kad pas kinus kojos arkliskos, ir visa ju tecnika paremta ant galingu koju, be ju cia ne zingsnio, kad ir tame paciame Siao Hun Ciuan, kai zemai pritupi ir tvoji kumsciu i delna, o po to is tokios pozicijos reikia issokti i ora atsitojant i “artklio stovesena” (kaip ji vadinas iskrito is galvos) dar ir darant smugi ir bloka. Vienu zodziu, fizine forma reikalinga ypac varant tiek valandu, nes po poros valnadu jau darosi is tiesu sunku. Bent jau man taip atrodo, gal as ir neteisu, bet Xatcikas irgi ta pati sake, kad esme stiprios kojos. Tu zinai, kad as ne velnio nesuprantu, varau ir tiek (:

Siandien truputeli issitiesiau – dabar kaires rankos vidurinis pirstas nebesilanksto, bet tikiuos greit sugys ((:

2010 Gruodis 12, 6:27 am

Dave man jie kazkokio stebuklingo tepalo, tai pirstas tiesiog ant akiu gyja. Apskritai, idomu man butu cia daugiau apie ju vaistus suzinoti. Xatcikas sake, kad jie ta tepala patys Saoline gamina, nors as tuo nelabai tikiu.

I kaima as irgi sunkiai laipioju, kaip koks pensininkas, ir laiptais man sunku nulipti ((:, o sunkiausia man butent sokinejimas varlyte, nes reikia sokti stipriai ir i toli, tai su kievienu suoliuku toks skausmas per raumenys praeina, kad sekancio suoliuko realiai pradedu bijoti ((: O begiojimas i kalna, is tiesu nera jau toks baisus kaip  atrodo, nes vistiek laiptais realiai lipi, o ne begi (:

2010 Gruodis 12, 6:58 am,

Ka gi, po sesiu “laukiniu dieneliu” turiu iseigine. Nuo siol sekmadienis man igaus tikraja sventines dienos prasme, tiesa, pamiegoti ilgiau vistiek nesigauna, nes rytine malda niekur nedingsta, tad sventine diena prasideda 4:40. Kai iseinu is namu dar buna tamsu, o danguje ryskiai sviecia zvaigzdynai, kurie kalnuose visuomet atrodo artimesni. Uzvertes galva zingsniuoju keliuku i vienuolyna, o is ten jau aidi duslus bum, bum, bum. Iejus i vienuolynpo teritorija sia kalnu idilija papuosia svelnus varpeliu skambejimas, nes ant visu Saolinio pastatu stogu, o kai kurie ju turi ir po keturis, kampu, kabo po du varpelius, kurie puciant vejui maloniai virpina ora. I sventykla as izengiu, kaip taisykle, pirmas ir atsistoju i savo vieta. Kiekvienas vienuolyno gyventojas turi savo vieta tiek sventykloje, tiek valgykloje. Maniske is karto uz didelio liuto, kuris man vis labiau patinka. Degant zvakems, prietemoje, jis atrodo dar paslaptingesnis ie nemeluoju, uzmerkes akis, daznai matau jo letenu apacia, kur jos lieciasi su zeme.

Sventyklos viduryje esanti siena papuosta trimis didingais Budos Ataizdis – paauksuotu, zerintis, mazdaug penkiu metru aukscio. 5:30 sventykloje jau buna apie 15 vienuoliu ir prasidea malda. Tiesa, yra vienas senas, senas vienuolis, su vailakais ir kailine kepure, kuris atrodo tartum butu numestas, kaip kokia siaudine baidykle, prie vienos is sventyklos sienu; gali buti, kad jis ten atsiranda anksciau uz mane. Jis procese nedalyvauja, o nejudedamas sedi nuosaliame kampe; ji pamatau tik tad, kai pradedame eiti ratu aplink viduryje esancius murus su skulpturomis.

Taigi, dega zvakes, priesais tamsus liutas, vienuolis pakelia medine kuoka apsukta virvemis ir svelniai suduoda ja per dideli “asoti”. Deja garso aprasyti negaliu, bet nakties tyloje tai dieviskas garsas. Netrukus is gilumo suskamba ir duslus bugnas bum, bum, bum. Kazkuriuo metu jis pradeda vis greiteti, o vienuoliai kartu su juo kazka dusliaiamsi (tuo metu ju jau buna apie 30). Tai mano mylimiausias momentas, nes butent tada imu grimzti i transa, toki malonu, malonu transa, mintys aiskejam kyla asociacijos… Vakar kilo idomios mintys apie Pasaulio sandara, apie Kristu, apie Buda, apie zmogaus minties evoliucija, apie tai kas mus skiria nuo zveriu, apie pagonybe… dar gera pusvalandi po maldos buvau giliai isejes. Veliau pradedame eiti ratu, susiformuoja gyvas ratas, kaip pirmas eina paskui paskutini (paskutinis as). Pasivaiksciojima as megstu, nes po pusvalandinio stovejimo prietemoje, saltoje patalpoje, kojos buna apmirusios ir sis pasivaiksciojimas maloniai jas atgaivina. Veliau vel meldimasis, meldziasi jie, o as gaudau busenas, kazkuria prasme medituoju, grimztu i tranza.

Siandien isejus is sventyklos pasidare net liudna, taip norejosi, kad si malda prasitestu ilgiau, ten buna gera, ramu ir malonu – paskesti ryto tyloje, saltyje, ir dusliame bum, bum, am, am, bum, bum, am, am, pauuuuu (:

2010 Gruodis 13, 10:50 am

Ka gi, orai ima salti, prancuzas isvaziuoja menesiui i Prancuzija ir lieku as vienas tarp papuasu. Susikalbeti mes negalime, o jei ir galetume vargu bau ar paguostu, kuo toliau, tuo labia man kyla itarimas, kad intelektas cia nera viena is vertybiu, bet vistiek intensyviai mokinuosi kinu kalba ir jau galiu si bei ta pasakyti, kad ir (rasau kaip tariasi, na ten dar ir intonacijos yra, bet tiek to) Uo wu shuo dzunguo xa. (As nekalbu kiniskai) Che chi chema? Che chi gou. Chema gou? Che shi xey gou. (kas cia toks. Cia suo. Kas per suo? Juodas suo.) Uo ai xe xun chaa. Ni ai wuai xe xun chaa? (As megstu gerti juoda arbata. O tu ar megsti? Taigi, tokiame stiliuje galiu si bei ta pamurmuliuoti, ismokau apie 60 zodziu ir ju derinuku (:

Be sios pramogos dar dziaugiuosi knygu draugija, cia jos tikra iseitis, o as ju turiu daug (viena atsiveziau, o dar gal sesias isvaziuodamas paliko Xatcikas). Dzen Budizmas, Geltono Imperatoriaus traktatas ir t.t. Na, ir zinoma, internetas, bet cia skirtingai nei vienatveje su knyga pilna papuasu, kurie apspite ziuri kaip as rasau, triauskia visokius trauskalus ir kelia triuksma, pagrinde vaikigaliai (:

Atvirai pasakius, vietiniai papuasai man jau ima ikyreti iki gyvo kaulo ir as darausi ju atzvilgiu vis piktesnis. Jie tai kazkaip jaucia ir irgi eme maziau listi. Dar jie visi masiskai ruko, nuo astuonmeciu iki nenusakomo amziaus senuju komunistu ir ruko jie visur, taip pat ir interneto kavineje. Rasau as jums laiska, o salia astuoniu metu piplys traukia duma ir krato pelenus i klaviatura.

Orai eme salti ne juokais, o mano kambaryje ne tik, kad nera sildymo, bet ir langas iki galo neuzsidaro (lieka kokiu 5 cm tarpas). Girdejau, kad miegoti saltoje patalpoje labai sveika odai, ji nesensta, tai, zinoma, paguodzia, bet paziurejes i veidrodi pastebiu tik kazkokia klaikejancia veido israiska, gal tai jaunystes pozymiai ((: , o gal imu papuaseti.

Su salciais soktelejo ir apetitas. Aciu Dievui maitina daug ir gerai. Maista gaunu tris kartus per diena ir, be to, jis gaminamas cia pat ant anglimis kurenamos krosnies ir labai skaniai. Jo pagrindas ryziai, karstos, garuojancios ryziu bandeles, soja ir pasirinktinai trys sriubos (kurios valgomos pabaigoje, o ne pradzioje, kaip Lietuvoje), Plius kas diena eina vis skirtingos darzoves – morkos, kopustai, bulves, soju daigai, pupeles, pipirai (tame tarpe ir astrieji; apskritai maistas astrokas), juros kopustai ir dar daugybe visokiausiu gerybiu. Maistas, kaip jau rasiau, vegetariskas, bet sotus.

Tiesa, kiniukai pasislepe nuolat ryja koldunus su mesa, kiausinius, saldumynus ir t.t., o as stengiuosi i sita manija neilisti, nes jei jau pradesiu tai tikrai iniksiu.

P.S. Nuo pat atvykimo i Kinija sapnuoju neitikeciausius sapnus. Na i ju pasakojima as nesileisiu, bet sianakt, pavyzdziui, as kartu su Lauriu sudorojau antzmogi (kazkokia velnio atmaina, kuris turejo gyvas silkines uzuolaidas, kurios prilipdavo prie zmogaus, kaip slapi drabuziai ir itraukdavo ji i amzina sapna)), taigi, islauziau as jam ranka, o jis man isplese mesos gabala is desines kojos, po to, as jam dar ir akis isplesiau, o jis vistek gyvate sliauzia (Lauris jau buvo nukautuotas). Stai tada ir pabudau. ((: Kungfu daro savo!!! ((:

2010 Gruodis 16, 11:02 am

Rytu fronte nieko naujo

Ryta (5 ryto) buna taip salta, kad pries iseidamas padarau serija pritupimu, pirmiausia greitu, o po to letu, letu, kad i darba isijungtu keliai. Dvejos kojines, dvejos kelnes (vienos tokios kaip pedkelnes, bet siltos), dvejos maikes, megztinis, liemene is kupranugartio vilnos, neperpuciama Helly Hansen striuke, kepure, pirstines ir vos uzdares duris uzsidengiu rankomis veida, palikdamas du tarpus tarp pirstu, kad matyti kur einu ir varau, po kojomis treska ledas, o is kalnu papucia tokie gusiai, kad jei ne pries tai daryti pritupimai, keliai imtu ir sustingtu.

Vakar mirtinai uzsandarinau langa. Skyle is kitos puses uzdengiau lenta, o tarpus prigrudau suslapinto popieriaus, kuris jau siandien ryte buvo kaip medis. Atsinesiau antra uzklota, o kojas apsikraunu tusciais vandens buteliukais su karstu vandeniu (viena karta per nakti reikia pakeisti). Miegu su saliku ir, zinoma, su kruva drabuziu. Karts nuo karto susimastau apie Bodhicharma, kuris prasedejo neapsildomoje uoloje devynerius metus ir tai dar kone kilometru auksciau, tad as dar cia prabangiai laikausi, net nepatogu pries mokytoja.

Treniruotes persikele is 8:00 i 9:00, bet vistiek vyksta kiemelyje po atvirumi dangumi, del salto oro, jegu reikia dvigubai. Lietuvoje taip kruopsciai priauginti 6 kilogramai isgaravo kaip eterio aliejus. Kelnes, kurias pirkau treniruotems pries 10 dienu buvo kaip tik. Pries tris dienas jau teko istraukineti guma ir risti mazga. Jau reiketu ir antro jei ne po kimono i kelnes subruktos dvi maikes (viena stora su kailiuku). Artimiausiu metu persiusiu jums keleta foto, kad pamatytume mano istisusi veida ((:

Siaip treniruotes sutrumpejo, o popietine karts nuo karto is viso neivyksta. I kalnus daugiau nelakstome, nes slidu. Dabar slifuoju naujai ismokta technika – Siao Xun Ciuan, nepamenu jau ka ji tiksliai reiskia. Technika nesunki ir pasidaro ji per mazdaug 15 sekundziu, plius minus, priklausomai nuo greicio kuriuo darai, bet kai ja reikia daryti po 50 kartu per diena, nuvargstu gerokai. Tiesa ir rezulatatai jauciasi. Siandien pats blogiausias is grupes buvo sugedintas, kad as, atvykes pries 10 dienu, darau ja geriau uz ji. Tiesa sakant, tas bitcas kazkaip, apskritai, nerimtai i viskas ziuri, kazkoks jis man neaiskus. Bet pajauskite momenta, kaip nuo zems atsiplesiau as – as ne pats blogiausias! Ir siaip, raumenys praktiskai nustojo skaudeti, viskas gaunasi vis geriau ir, tuo paciu, imu suprasti, kad puse metu siam reikalui yra be galo mazai. Siandien vel sutikau amerikieti, kurios buvo dingas keletui dienu. Pasirodo, jis cia atvaziavo 1,5 metams; prancuzas – visam gyvenimui; yra dar vienas Prancuzijos kinietis ir korejietis (bet jie prapuola bendroje minioje) – jie abu atvaziavo trim metams. Stai kokie idejiniai zmones.

Ka gi, siam kartui tiek, nes, is principo, rytu fronte nieko naujo.

Iki

2010 Gruodis 18, 11:04 am

Interneto kavineje sunku rasyti, nes ima skausmingai stingti pirstai, nors lauke jau antra diena kaip atsilo – vel sviecia saule, istirpo varvekliai ir vel eme ciurlenti upeliukas, tik po sastingio jis eme nemaloniai dvokti. Tiesa vakar diena as praleidau lovoje, nes buvau susirges, ismiegojau apie 18 valandu ir vel sveikas, tiesa, dar ne iki galo, nes valgyti norisi tik sriubas. o ir siaip esu kazkoks ne toks, bet kaip bebutu siandien jau atbuvau dviejose treniruotese, tik rytine malda, kaip ir vakar, numuilinau. O kodel susirgau? O gi vel per tuos pacius kinus. Po treniruotes ziauriai norejosi gerti, taip, kad nebebuvo jau net seiliu, o mieliejo kinai ne vienoje is kaime esanciu kavineje neturi nei arbatos nei kavos, tik coca cola, sprite, ice tea ir panasaus pobudzio ledinis slamstas. Ai! galvoju, bus kas bus ir islakiau ledinio ice tea buteliuka. Jau vakare emiau jaustis silpnai, bet buvau susitares nueiti i susitikima su vienu rusu (Peterburgo Shaolinio filialo vadovas, kuris buvo atvykes cia 3 dienom), taigi pasedejome su juo iki vidurnakcio ir ryte pabudes rytinei maldai, supratau, kad glandos istino, o seiles ryju su skausmu. Susinervinau ir issigandau, juk tokiame saltyje galima ilgai nepasveikti, bet ilgas, ilgas miegas ir dvi praleistos rytines maldos vel pastate mane ant koju; be to ir oras, kaip pagal uzsakyma staiga atsilo.

O del arbatos, tai Lapinai, buk geras, parasyk kaip kiniskai termosas. Nusipirksiu termosa ir virsiuos arbata pats. Piktas as ant kinu, kad susargdino mane, bet tiek to. Niekada neminejau,. kad visa aplinka kuzdete kuzda gyvybes. Pauksciu gyvas velnias, sarkos, zvirbliai, kazkokie melynplunksniai, varnos ir dar kazkokie mazyciai, kuriu pilni krumai, gal zvirbliai, o gal ju giminaiciai, be to daug voveraiciu, o siandien dar zuiki sutikau, tiesa yra ir gyvaciu bei skorpionu, bet sitie veikejai bent jau iki pavasario turetu miegoti, o po to vaiksciosiu su pagaliu. Dar vienas pastebejimas. Viena diena praleidau be treniruociu, be maldois, tinginiaudamas lovoje ir…! Mielieji mano, koks sirsiu lizdas uzvire galvoje, atrodo, kad nubudo visos sumigusios mintys.

Supratau, kad tik treniruociu ir ankstyvo kelimasisi nualintas kunas gali buti salyginai ramus ir susikoncentraves, priesingu atveju minciu tiek, kad butu tiesiog neimanoma cia isbuti, todel siandien su atsidavimu vanojau savo technikas ir jauciu kaip vel atgaunu dvasine pusiausvyra. Parasyciau jums daugiau, bet velniskai sala pirsta, o ir kojos ima ledeti.

Lapinai, parasyk ar Wangas dirba sekmadieniais, jei taip, rytoj vaziuosiu pas ji siltu batu ir silto vienuolisko apsiausto. Atrodysiu kaip meistras ((: Nusiskusciau ir galva plikai, bet salta (:

Iki

2010 Gruodis 19, 6:28 am

Del mokytojo. Jis buna tresose ir prieina ir karts nuo karto mane pataiso, bet yra keletas ojektyviu priezasciu del ko as su juo mazai bendrauju, Visu pirma – kalba, antra – palieka mane kuriam nors is savo pakaliku, kad ismokintu judesius, o pats po to tik pataiso, tiksliau sakant, patvarko detales, nes ka jis pats mane mokins elementariu dalyku, tame nera prasmes. O siaip jis mane stebi, jeigu ka ne taip darau is karto rikteli EEE ir parodo kaip daryti teisingai.

Treniruojuosi as kartu su jo mokiniais tad ir elgiasi su manimi kaip su vienu is jo mokiniu, tik nebyliu (: Siaip as viskuo patenkintas ir man jo demesio kolkas netruksta.

Kazkada zubrinau stovesenas, dariau Siao Chun Siuan is knygos, dar ten mokinausi karate, ar su kardu biski ar Choy lifu truputi ir t.t. Tad man is principo, pirmiausia reikia sukurti baze, sutvirtinti ir konkreciai kuna, atidirbti is naujo stovesenas ir t.t. Na dabar as slifuoju ta technika ir man praktiskai nereikalingas niekas, tik, kad veliau prieitu ir pataisytu, atkreiptu demesi i viena ar kita dalyka.

Ta kombinadcijua is 5 judesiu, kuria minejau, realiai mokytojas man ja parode gal 20 kartu, o as tik dabar, varydamas ja jau nezinau kelinta simta kartu pagavau ka jis turejo omenyje. Tad viskas po truputi. Manau po kokiu keturiu menesiu as is mokytojo galesiu pasiimti daug daugiau nei dabar. Siaip as patenkintas, kad cia varau, nes bet kur kitur as, paprasciausiai, niekaip neprisiversciau tiek dirbti su savimi, cia niekas neblasko, o ir aplinka palanki treniravimuisi, nes visi aplinkui tai daro. Tad viskas tvarkoj.

 P.S. Paziurejau as meistru nuotraukas. Pirmaji, ta su barzfele as matau kas diena ir daznai, pas ji ir Olegas mokinasi ir prancuzas, o vat shi yong zhi man irgi labai matytas; gali buti, kad net siandien ji maciau kalnuose, bet nesu tikras (:

 2010 Gruodis 19, 12:47 pm

 Isvyka i Deng Feng

Isivaizduokite situacija, kai islipi is autobuso, o aplinkui, virs kiekvienu duru, virs kievienu vartu, ties kiekviena kiauryne kabo ivairiu dydziu kvadratai, staciakampiai, rombai, o juose puikuojasi kruva jums nepazistamu hieroglifu, o jums reikia nusipirkti sampuno, ranku kremo, zirkles, termosa, ranksluosti bei batus ir silta apsiausta (paskutinieji du problemu nesudaro nes turiu vizitke tam reikalingos parduotuves) ir negana to esate vienintelis ne kinietis, o gatveje trinasi buriai vaiku, kazkas valgo savo makaronus, kazkas snekuciuojasi, vienu zodziu pilna zmoniu ir viena balta varna.

Sekundei isivaizduoju save islenkanti pro kiekvienas duris, kiekvienus vartus, kiekviena kiauryme, kad paziureti kuo prekiauja, stebint sitai dykinejanciai publikai. Apima tokia neviltis. Taip noretusi pradingti minioje, bet supranti, kad nepavyks.

Peisaza dar pagyvina gausybe masinu, motoroleriu, motoroleriu su karuciu, autobusu ir pro ju langus rekianciu vairuotoju, nenutylantis pypsejimas, bei dvi stambios koloneles salia didziausio kvadrato hieroglifais is kuriu visu garsu plesia kiniskas popsas. Kilo mintis, kad tai ko gero koks stambus supermerketas, nes slia yra batutas ant kurio sokineja vaikai, o ir pats pastatas turi daug kvadratu su hieroglifais. Deja, viduje buvo nedidele buitines technikos parduotuve; praeijimo i antra auksta nebuvo.

Kazkaip labai uzsimaniau saldumynu, bet i kuria skyle nerti? Detis nera kur ir pradejau, kaip elgeta, eiti nuo duru prie duru, o ten ko tik nera – autoservisu dalys, namu technika, kazkokie bliudai, graztai, arbatinukai, ratlankiai, kazkokios gumos, geleztes, buteliai… karts nuo karto prasmezuoja keturi penki staliukai ir makaronus siurbiantis kinai, kazkurioje parduotuveje moteris mezga, o vyras atsisedes prie duru srebia makaronus, laksto vaikas, prekes, prekes, prekes ir nieko panasaus i tai ko man reikia ir net saldainiu nerandu.

Galiausiai atsiradau prie turgaus. Wau! Visas skyrius su visokiom bandelem. Priejau ir rodau pirtstais – stai ta ir ta, pardavejas atsako kazka kiniskai, cia pat prisistato ir vaikigalis, kuris man bando pasufleruoti kiniskai (siaip kiniski vaikai neikyrus kaip marokietiski, as juos net pavadinciau mielais), as vel rodau pirstu ta ir ta, jis sukryziuoja du pirstus ir kazko klausia, sekundele pagalvojau ir sakau Shi (taip). Ziuriu jis paima maiseli ir krauna, krauna man tuos saldumynus, as sukioju galva, kad ne, man tik viena, o jis – ka uz viena juani? Dieve mano, kas per velniava… sakau – uz du. Ka gi, prikorove pusmaisi saldziu kukuruziniu lipiniu, ir is tiesu tik du juaniai (apie 70 lt centu) (i turgu butinai sugrisiu). Emiau triaukstis situos skanestus. Ir nuotaika eme kilti ir jau tie hieroglifai ne tokie baisus pasidare. Sukimsau, issisiepiau ir pirmyn – misija zirkles. Apejes bent 5 skyles, supratau, kad taip nieko nepasieksiu. Uzejes i sekancia, kurioje puikavosi visokiausi virduliukai (termosu nemaciau, o mano klausimo ji nesuprato), pakeliau viena is jos popieriu ir emiau vaizduoti kaip kerpu ji zirklemis, darydamas tai dviem pirstais. Aaa, sako kiau, kiau, kiau, jo sakau, miau, miau, miau ir ji is kazkur atitempe mazdaug 25 cm ilgio zirkles. Ilgai nesiparines, nupirkau. 5 juaniai (kainas reikia dalinti is triju). Tuo paciu suvaidinau nedideli spektakli kaip as plaunuosi galva, o ji neva tai supratusi parode pirstu i parduotuve su zaliu, hieroglifu pripaisytu kvadratu. Valio! PAdetis taisosi! Izengiu i vidu… dvi merginos sedi is karto is kaires, neva tai kasininkes, vienas bitcas uz stiklinio langelio, ?, tryse uz prekystalio ir ketvirtas islindo is uz uzuolaidu. As vienintyelis klientas, o jie jau juokiasi. Aplinkui tukstanciai dezuciu su hieroglifais, kas viduje neaisku. Kazkaip supratau, kad cia ko gero vaistine. Ka gi, priejau ir rodau kaip as trinu rankomis galva ir kaip atsukes dusa ja plaunu. O jie traukia skirtingas dezutes ismargintas hieroglifais. Kas cia per dezutes ir ka jie cia rodo? Uch! Velniop sampuna. Rodau rankas ir neva tai trinu jas kremu, del viso pikto rodau apserpejusia oda ir vaidinu, kad salta. No problem, dar trys hieroglifais ismargintos dezutes ir ziuri. Jerguteliau, tai negi dar imti ir atidarineti visas dezutes, o ir tai vargu ar pades. Atsiminiau, kad kiseneje turiu pasibaigusi lupu piestuka. Istraukiau, parodziau. Valio! Tokiu jie turi, gavau du. Vel emiau “praustis”.

Galiausiai issinesiau du lupu piestukus ir dvi dezutes ismargintas hieroglifais. Griebiau taxi ir nulenkiau pas Wanga (termosui ir ranksluosciu nebeuzteko jegu). Wangas tai zmogus, turintis normalia parduotuve ir plius pusetinai angliskai snekancia dukra, be to pas ji kokybiskos prekes ir ten rengiasi visas Shaolinas.

Viskas praejo sklandziai, nusipirkau puikius siltus batus su kailiuku (95 juaniai), apsiausto neemiau, nes atrodo pernelyg issaukianciai (po jo matavimosi, mano Helly Hansen striuke, pasirode kaip, kad buciau gimes su ja, nes su shaulinisku apsiaustu jau visai is roles iseiciau), na ir del viso pikto, sakau – ar nepaziuretumete ka as cia nusipirkau. O nusipirkau as, mielieji, kazkoki losjono nuo plikimo, kuris turetu labai grauzti, ir antialergini krema kojoms!

Wango dukrele buvo tokia maloni, kad uzrase ant popieriaus ksiautes kaip kiniskai sampunas ir ranku kremas ir parode artimiausia supermarketa (pasirodo jie mirksi raudonais hieroglifais (gyvenime nepagalvociau)). Nusipirkes ko reikia, dar pagriebiau bananu bei obuoliu (viskas kainavo kaip Lietuvoje) paemiau taxi ir atgal i vaistine.

Dar 15 metru iki jos duru visi joje jau mane pastebejo ir suklegejo;atsistojo net vaikinas is uz stiklinio lango. Na rupuziokai, galvoju, tuoj as jums parodysiu alergiska pliki. Taigi, padejau as ju dezutes, istaciau nusipirktus sampuna ir ranku krema, salia padejau popieriuka su ju pavadinimais ir sakau, vat ko man reikejo, no alergy, o situos pasiimkit atgal. Jokiu problemu. Susirinko savo dezutes, atidave pinigus, pasijuoke ir pasake Welcome to China.

Bliamba, juokinga ta Kinija, o kiniukai visgi nepiktybiniai, o to jau pakanka, kad juos gerbti ((:

2010 Gruodis 22, 10:58 am

Pirmieji ispudziai isbleso. Atsirado pastovus dienos ritmas:

4:40 – keliuosi

5:30 – rytine malda

6:30 – pusryciai

rytinis miegas

9:00 – 11:00 – treniruote (siltu metu metu 8:00 – 11:00)

11:30 – pietus

pietu miegas

14:00 – 15:30 – treniruote

16:00 – 17:00 – internetas

17:30 – vakariene

18:00 – 20:00 – kinu kalbos pamokeles ir knygos skaitymas rytinio ir pietinio miego laikas koreguojamas pagal situacija, kartais paskaitau knyga, kartais reikia issisklabti drabuzius, kartais pasivalyti kambari ar siaip ka nuveikti. Ir taip diena is dienos.

Ima rastis tiek fizinis tiek monotoninis nuovargis. Liudesiu to nepavadinsi, bet kazkas panasaus. Kas diena ivyksta ivairus mazi ivykiai, kurie tai sekundei nudazo pilka kasdienybe ryskiais tonais, bet jau po keliolikos minuciu jie uzsimirsta.

Kiekviena veikla turi savo nuotaikos atspalvi, tiek treniruotes, tiek rytine malda ar susikaupimas ties knyga, tiek miegas su savo  spalvotais ir ryskiais sapnais, tiek rytinis ejimas i sventykla svieciant tukstanciams zvaigzdziu, ar koks juokinas kasdieninis ivykis, kaipo,kad siandien vienas labai senas vienuolis eidamas per valgykla, savo lazda isvertte dubeneli solidziam vienuoliui ar koks isijautes vienuolis dainuodamas malda pries maista uzplesia pernelyg garsiai ir ne i takta, ir as juokiuosi sau smagiai su kitais vienuoliais, bet tai toli grazu ne tie ryskus isgyvenimai, kuriais buvo turtingos pirmos dvi savaites.

Treniruotese kas diena tas pats per ta pati – ivairus suoliukai, trumpos smugiu rankomis ir pakirtimu kojomis kombinacijos, veliau technikos slifavimas, popietine jau vien tik technikos slifavimas – tas per ta pati, tas pats per ta pati, tas per ta pati… Zinoma, vaizduote tam ir duota zmogui, kad papuostu siuos veikslmus ivairiomis prasmemis, isijautimais, pasvajojimais apie tai kaip bus po kokiu triju menesiu, susitapatinimas su daroma taolu ir t.t., bet…

Kas diena atsiranda vis nauju kunisku pojuciu, rankos juda mikliau ir as jau galiu dziaugtis tuo smagiu garsu, kuris atsiranda svilpiant kimono klostems, kojos sutvirtejo ir jauciu kaip vis geriau gaunasi suoliai, ar pamacius nuvaziuojanti autobusa i Deng Feng  emiau begti ir cia pat pajutau, kad taip tvirtai ir greitai nebegiojau. Pati kuno laikysena ar spaudziamos rankos tvirtumas liudija apie letai, lasas po laso atsirtandancius pokycius.

Atsiranda ir kitas pojutis, kuri jau minejau, – nuolatinis nuovargis. Net atsibudespo ilgojo miegojo, padares pritupimus ir zvaliai patraukes link sventyklos, po penkiu minuciu jauciu nuovargi ir kiekvienai treniruotei pradeti reikia vis daugiau valios pastangu. Turbut rysium su siuo kuno energijos issieikvojimu apetitas kyla kas diena, jei anksciau “dabavkes” nueidavau karta per savaite, dabar tai darau kas diena, o is valgyklos jau pora kartu isejau paskutinis.

Vis dazniau turiu priminti sau savo buvimo cionai tiksla ir ji, kaip kaledine eglute, puosti vis romantiskesnemis girliandomis, kurti savo paties legenda.

2010 Gruodis 23, 6:57 am

Kas nevertina maisto, tas siame gyvenima nesuvokia nieko, ir tai ne teiginys, o dogma.

Dziugas Vickus

Dvi dienas is eiles, musu virtuveje pluso 10 susigrudusiu motereliu – gamino koldunus, kurie turi beprotiska pasisekima tarp vienuolyno gyventoju. Ar moteru kompanija, ar atokvepis, ar sie abu faktoriai, gerai nuteike musu vireja, kuris, kaip ir visi rimti virejai, vaidina pikta ir megsta mane patraukti per danti (as, zinoma, nesuprantu, bet vistiek linksma).

Taigi “ad rem”, kaip sake Gi de Mopasanas, – musu virejui kurybinis ikvepimas. Jis, zinoma, visuomet gamina skaniai, bet siandien jis pademonstarvo tikra meile savo amatui. Kaip visuomet, sutrauke daina, mes sokome tarsyti pusryciu ir cia pat mano sieloje pabudo meiles zmonijai jausmas. Sparagines pupeles, soju daigai, grybai, bei kazkokiu darzoviu ar vaisiu , primenanciu persikus, sriuba, kaip paprastai neskambetu,  o virejo meistriskumas, kai is parasciausiu produktu pagaminamas meno kurinis, stojo nenugincijamu faktu. Prasau patiketi mano gyvu liudijimu, pusryciai tikrai ikvepe dvasingumo musu nors ir nedidelei, bet jaukiai brolijai. Ta proga, vietoj iprastinio vieno, suvalgiau du dubenelius svelniuju grybu, sparaginiu pupeliu ir sojos daigu padaze, veliau del sio nesaikingumo negalejau uzmigti, bet argi tai ka keicia. Nenuvyle musu ir pietu stalas. Pirmam gerasis virtuves gyventojas patroskino sojos raizineliu su ivairiomis darzovemis bei kazkokiais juodais lapais (ne laurais) ir visa tai gausiai paslakste sojos ir prieskoniu padazu, o antram mus nudziugino sviesiai rozines spalvos sriuba is rojaus sodo produktu, o, kad nebutu sausa, karstas ryziu bandeles idare soja, svogunais ir kruopomis. Nepasikuklinau ir pakartojau rytini reveransa – du indeliai, plius didelis dubuo ryziu, na ir papildoma samtis sriubytes.

stai tokioje trancendentineje palaimos busenoje mane ir aptiko valgyklos stalus valantis wusengas , bet is jo palankios sypenos, bei virejo i virsu pakelto nykscio, supratau, kad rusiskas posakis “popyt

y pojest ne durak” neturi sienu ir visose Pasaulio dalyse charakterizuoja dora ir tauria asmenybe.

veliau as letai, kaip pasroviui plaukianti barza lipau i savo Wan Dze Gou kaimeli, letai ir sunkiai, bet mano palaiminta veida puose plati, nuo ausies iki ausies, kaip sako ispanai, sypsena. Sakykite ka norit, o maistas taurina zmogaus siela; tad ir jums, mielieji, linkiu nesikuklinti ir prie artejanciu Kaledu stalu tankiai ir skaniai prikimsti savo pilvukus, kad butumet pansus i “laimingaji buda” (ar kas matete to vienuolio pilva (: ).

 P.S. Vakar, pagreitomis subraizes jums laiskeli apie isisukancia kasdienybe, as leidausi nuo kalno link vienuolyno ir… zvilgsniu aprepes kalnu grozi, i dangu besistiepianciu Shaolinio stogu darna, rutuliniais debesimis papuosta temstanti horizonta, bei eilini karta atkreipes demesi i Shaolinio stogu ornamentikos neiprastuma, as suvokiau, viena paprasta dalyka, kad is po pavirsutinisku ispudziu salviu, eme atsidaryti daug subtilesnes grozio apraiskos,  ir as placiai ikveles gaivaus kalnu oro, vel pagalvojau – na argi ne nuostabus tas gyvenimas. Dar nespejus man istarti siu zodziu, visai salia susnarejusi nuskuode voveraite. As sustojau, isissteibilejau i medzius,krumus, zole, pakeliau zvilgsni i dangu… tobula.

Treniruodamasis Shaolino stelu kiemelyje daznai zvilgsniu uzstringu uz jo stogu ornamentu, man jie kazkokie transiniai. Stebedamas juos as ir pailsiu ir ikvepimo gaunu, o ir siaip jie labai idomus. Gaila, kad mano fotoparatas nesugeba perteikti originaliu spalvu, bet pasakysiu, kad jos fluorascentines. ZIurekit patys.

2010 Gruodis 24, 10:50 am

Manau, kad dar siek tiek iliustraciju prie mano uzsitesusio pasakojimo nepakenks, nes jus dar galite ka neteisingai sau prisigalvoti. Kaip matote, paprasta ir zmogiska aplinka (:

Kiemelis kuriane treniruojuosi

Liutas uz kurio per malda stoviu as

Uzeiga pakeliui pas Bodhidharma

Vakarejant……

2010 Gruodis 27, 10:41 am

2011 Sausis 3, 11:06 am

Ka gi, mielieji, siandien lygiai menuo kaip as Kinijoje ir beveik menuo kaip as treniruojuosi Shaolino vienuolyne. Esminiai pasikeitimai, kuri pastebiu, yra tai, kad tapau ramesnis, labiau susikaupes, (mastau apie savo reikalus, vis maziau demesio skirdamas aplinkiniam Pasauliui), bei, kad imu “lauketi”..

Pripratau prie salcio, prie vienatves, prie treniruociu, prie rytinio kelimosi, baigiu priprasti prie varstomu duru rytines maldos netu ir prie visur besivoliojanciu siuksliu. Pripratau prie mane supanciu vienuoliu, bei kaimelio gyventoju, daznai net pamirstu, kad jie kinai, nors vakar, nuvaziavus i Deng Feng kaima (pasak wikipedios jame gyvena 630 000 gyventoju), supratau, kad prie kinu dar nepripratau, nors ir varzausi ju maziau (fotografuoju juos valgancius ir spoksancius, na kolkas dar nesiryztu fotografuoti naglesniu jaunuoliu ar ant medziu myzanciu vaiku, bet juk ne viskas is karto).

Vakar Deng Fenge, (kur, kaip bebutu jau yra civilizacija),  pagavau save, kad imu “lauketi” ir buvimas mieste man tampa kazkoks nemalonus. Juociuosi kaip indenas atvykes is savo rezervato, norisi greiciau “nusipirkti batareju playeriui” ir atgal i kalnus. Gyvendamas cia, tarp vienuoliu ir kaimo gyventoju, bei, praktiskai, nebereaguodamas i turistus (kartais, kuriam ikyresniam atsakau siurksciai) imu atitrukti nuo civilizacijos, nuo to kasdienio surmulio, nuo fiestu, nuo draugu, neturiu ne zalio supratimo kokia savaites diena, imu pamirsti kavines, barus (kuriu taip ilgejausi pradzioje), nebegirdziu muzikos (nes tai kas groja cia, muzika nepavadinsi)… Vienu zodziu – “laukeju”. GAl greitai ir rasyti pamirsiu, tad nenustebkite, kad gausite vis daugiau paveiksliuku ir vis maziau teksto (:

 Tarp kitko, VISUS SU NAUJAISIAIS

2011 Sausis 5, 10:52 am

As toliau kas diena slifuoju septynias zvaigzdes. Po to, kai pasiskundziau, kad mokytojas nebevaiksto i treniruotes is karto sekancia diena jis pasirode. Tokie sutapimai man kartais sukelia paranoja, o siandien net kazka gero apie mane pasake. As nieko nesupratau, bet amsejo mano kryptimi, vartojo zodi “laoway”, chebrantai i mane atsisukinejo. Po to, kai jis nuejo, vienam is grupes adresavau klausiama zesta, tai gavau atsakymus gal is penkiu bitcu, kad “very gooda” ir net “perfect”. Taip gera pasidare, nes varau kaip beris ir net nezinau ar man kas gaunasi. O po sito pagyrimo, is karto atsirado papildomos energijos (:

As pagaunu save, kad kol kas dar ne iki galo suvokiu kur esu ir stebedamas snekanti meistra, bei stovedamas stelu kiemelyje su kitais kiniukais ir jo klausydamas, kartais pajuntu, kad as to realiai nepriimu iki galo, jauciuosi tarsi ziureciau filma, tartum tai vyktu ne su manimi ir del to truputi obidna, bet turbut sito nepavyks iveikti iki galo net ir per sesis menesius. Panasiai pora metu jauciausi ir Ispanijoje, kol ji, galiausiai, man tapo namais, bet treniruotis cionai – Shauline – , is tikruju, yra idealu.

Vizos klausimas juda vezlio zingsniu, uzknisa kalbos nemokejimas. Dabar yra daroma, o gal jau ir padaryta mano registracija, nors kai mes buvome policijoje kartu, mus is tenai isgrudo, tai man truputi neramu. Na bet planas toks – man sutvarko registracija, tada mes vaziuojame i Zenchou ir pratesiame man viza dar trim menesiams, o po to as vaziuoju i Honkonga ir viza, automatiskai, prasitesia dar vienam menesiu (tu taip sakei). Gali buti, kad bus atvirksciai ir as, pirmiausia, vaziuosiu i Honkonga. Kai tik ka zinosiu, parasysiu.

2011 Sausis 9, 1:43 pm

Interneto kavineje gyvenanti balta katyte apdege. Dabar jos nugara “puosia” gan didelis ovalus rudas plemas, bet ji ir toliau sildosi prie bliude kurenamo lauzo. Kas diena as praveriu garazo vartus, kur prie degancio lauzo, sedi vyras, zmona, ju dukra ir balta katyte. Patalpa pilna dumu. As kiek ilgiau palaikau atviras duris ir zestais parodau jiems, kad cia pilna dumu. Sypsosi ir toliai sildosi prie lauzo. Sedu prie kompiuterio ir rasau jums laiska.

Siandien, griztant is Deng Feng’o ( ten jauciuosi jau kaip namie) pakeliui prasilenkiau su penkiomis kinu paaugliu kolonomis. Kolona tai mazdau 40 zmoniu grupe, zygiuojanti tvarkingu kvadratu keturiomis eilemis, tokios kolonos eina mzadaug kas150 metru. Jie liedosi zemyn, as kilau i virsu, vakarejo, todel sia kryptimi ejau tik as vienas. Jau is tolo isgirdau pazistamus – “laoway, laoway” (jei situacija butu atvirkstine, tai skambetu panasiai, kaip siauraakis, siauraakis).

Prasilenkinejant, mazdaug ties kolonos viduriu, is nugaros pasigirdo primas nedrasus “Hello” ir cia pat aidu pasipyle kiti, sumaisyti su juoku ir net igaunantis kazkokia pasaipia tonacija. “Nyman how, Nyman how” (kas reiskia laba diena jums visiems) atsakiau as. Situacija identiskai pasikartojo su antraja kolona, o su treciaja as jau emiau jaustis, kaip koks svarbus partinis veikejas sveikinantis pionieriu burius ir manajame “nyman how” suskambo globejiska gaida, kas, kaip man pasirode, net siek tiek suglumino “treciaja kolona”. Buvau bepagaunas pagreiti, kone derinau balso tembra, bei veido israiska, kai pastebejau, kad ketvirtoji kolona isskirtinai is merginu. Na ir kas, kad as vyresnis ir, kad jau pripratau prie demesio, bet visgi 40 merginu zvilgsniai privercia sudvejoti ir, savo nusivylimui, vietoj solidaus ir globejisko “nyman how” nuskmabejo tik niekingas “Hello”. “Penktoji” irgi buvo merginu kolona, tad spejau siek tiek “atsigriebti” ir nors ne taip solidziai, kaip su “treciaja” bet visgi placiai nusisypsojau ir kuo tvirtesniu balsu pasveikinau jaunasias damas su grazia diena. Ech jau ta Kinija, kolonomis, eilemis, visi vienodais drabuziais. Ech, kaip as imu ilgetis mazos ir jaukios Europos ir laisve dvelkiancio Barcelonos oro. Artedamas link namu, pagalvojau, kad tureciau skirti daugiau demesio savo ivaizdzio kurimui, kaip bebutu, as atstovauju ner tik save, bet ir Vakaru civilizacija.

 Nyman how!

 Dziugas

2011 Sausis 23, 2:55 pm

Paskutines pora savaitciu man buvo visiskai juodos, kuriu metu ne karta jauciausi ant paluzimo ribos, baisiai nelaimingas, susinervines, susirupines, net supanikaves, o viskas prasidejo nuo dingusio bliudelio.

Savo valgymo komplekta (du keramikinius bliudelius, vienas metalini, bei pagaliukus) laikiau drobiniame maiselyje su uzrasu “Shaoline medicine” musu valgykloje. Buvo patogu, grizes is kalnu ar treniruotes, eidavau tiesiai i valgykla ir istraukes is us uzuolaidos maiseli, sesdavau prie stalo, bet karta, pasigedau vieno bliudelio. Ta pacia diena radau ji kepyklos patalpose – purvina, pilna prisalusiu maisto likuciu. Velniskai obidna (nerandu lietuvisko zodzio), kai kazkas ima tavo daiktus, jais naudojasi ir po to numeta purvinus kazkur kepykloje.

Sukandes dantis, atgremziau, Isploviau ir padejau i vieta. Po savaiteles situacija pasikartojo. Prasidejo paranoja. Emiau ieskoti itariamuju, ziureti kas neatsinesa savo bliudeliu, kas kokius bliudelius naudoja ir pastebejau to ko anksciau nemaciau, kad dalis wusengu is viso ju neplauna ir atsinesa juos su priskretusiais, prisalusiais vakarykscio maisto likuciais. Man eme gesti nuotaika, o dar po keliu dienu eilini karta pasigedes vieno bliudelio, radau ji pilna ledo ir suskilusi. Kazkoks mielas vienuolyno gyventojas is jo pavalge, pripyle vandens ir paliko stoveti minusineje patalpoje. Man pasidare taip slogu nuo tokio elgesio, kad visi vienuoliai smuko mano akyse.

Nusipirkau naujus blkiudelius ir nusprendziau juos laikyti namuose bei kas diena tampytis juos pirmyn atgal, kaip ir daro dauguma vienuolyno gyventoju.Stai cia ir prasidejo juodosios savaites.

Pirmadieni 5:00 ryto islekiau i rytine malda ir jai ipusejus, susigriebiau, kad palikau bliudelius namuose, o valgyti mes einame is karto po maldos. Kadangi po pinigu dalinimo puse “besimeldzianciuju” varo is sventyklos velniop, si karta su jais islekiau ir as. Buvo dar tamsu ir velniskai salta. Pameles uzropojau i kalna (mano kaimas randasi 10 minuciu kelio i kalna nuo vienuolyno), pagriebiau maiseli ir susinervines islekiau atgal.

Ar jie anksciau baige malda ar as pernelyg letai ejau, bet grizes radau jau besibaigiancius pusrycius. Isipyliau sriubos, nuciupau salta bandele ir piktai sugrudau maista.

Nuo tos savaites pradzios, meistras, kuris jau ir pries tai pora savaiciu nekreipe i mane jokio demesio pradejo dingineti, karts nuo karto pasirodydamas su cigarete dantyse. Po pietu, Wusengai (jo mokiniai), kurie turetu mane mokinti atnese man, kazkur issiversta i anglu kalba, uzrasa “do as you like” ir nuo to mometo as jiems nustojau egzistuoti. Kadangi meistras eme dingineti, tai jie irgi nelkabai uoliai eme lankytis trenitruotese. Minusineje temperaturoje ir taip reikia nemazia valios, kad treniruotis, o dar kai matai “broliu palaikyma”, entuziazmas krenta momentaliai ir reikia velnisku pastangu. Sukandes dantis ir uzsispyures kaip asilas kartojau tai ka ismokau (beje irgi beveik be jokios pagalbos) ir stengiausi nepasiduoti nevilciai. Beje, tai pastebejo keletas vienuolyno gyventoju ir per trecius asmenis isgirdau apie save geru zodziu, tai siek tiek gelbejo, bet vistiek vis sunkiau daresi lipti is lovos ir ropoti i vienuolyna, kad treniruotis saltyje vienam.

O likimas igavo pagreiti ir zaide su manimi toliau. Po poros dienu uziskimso unitazas. Tai kazkos normalus reiskinys vietiniame kaime, tai vyksta nuolat ir pas visus, bet as to, is pradziu, nezinojau. Likau be tualeto. Jau dvi savaites kaip jis stovi uzsikimses. Tiketis pagalbos labai sunku, be to man jau eme degti visai kiti reikalai – i pabaiga ejo mano viza ir tai mane state i labai keblia padeti. Emiau kas diena slifuoti misterio Wongo ofisa.

MIsteris Wongas, tai toks tipinis sovietinis valdininkas, grojantis kazkokiu styginiu kinisku instrumentu, geriantis arbata ir malantis s….. Savo realiame ofise (Shaolin International Department)  jis nesedi, nes “ten per salta”, bet tame ofise niekas jums nepasakys, kad jis sedi siltose patalpose uz 50 metru. Tai issiaiskinau netycia sugaves ji valgykloje, kur jis prisikroves bandeliu nere laukan, atgal i savo ofisa. Taigi, misteris Wongas jau geras tris savaites man pudrino smegenis, kad vizos reikala jis sutvarkys ir dave suprasti, kad jo paslaugos kainuos apie du simtus doleriu. Veliau issaiskejo, kad reikia registracijos pazymos is policijos, kuria mano namo seimininkai jau daro antra menesi ir po siai dienai jos nepadare. Prasidejo juodas tampymasis po policijas ir misterio Wongo ofisa, nesibaigiantys skambuciai, kurie greitai sunaikino mano telefono saskaita, bei vis blogejantis mano miegas. Svolacius, kuris man privalejo padaryti registracija kazkur isvaziavo, o  susiktas mentas, kuris atsakingas uz situos popiergalius niekada nebuna darbe. As jo tykojau ir rytais ir po pietu, perdavinejau telefono Wongui,. kad jis jiems aiskintu ko man reikia, ir dar pries tai vazinejau su svolaicium is mano namo su kazkokiu hieroglifu pripaisytu lapeliu. Viskas veltui. Situacija blogejo kas diena, liko truputeli daugiau nei dvi savaites iki vizos pabaigos, o as beviltiskai beldziuosi i policjos duris. Be to, treniruotese visiska neviltis, salta, unitazas plaukia, kambary eme kauptis dregme ir blogas kvapas…

Uzsedau Wongo ofisa. Jis, kaip ir buvo galima tiketis, tempe iki paskutines sekundes,  o tuomet pareiske, kad yra zmogus, kuris gali pratesti viza trim menesiams uz 300 doleriu. Apie mazesne suma net girdeti nenorejo, nors vizos man reikia ne trim, o keturiems menesiams ir jis tai zinojo. Velniai nemate, sutarem pirmadieni ryte. Zmogus aisku neatvyko. Antradienio ryte as jau tryniausi prie ofiso ankscau nei pasirode pats Wongas. Zmogus, pasirode besas kazkoks zulikas, pareiskes, kad uz 300 doleriu jis man prates viza vienam menesiui, o Wongas ijunges globejiska veida pasake, kad daugiau as nieko negaliu tiketis, nes neva mano viza kazkokia bloga. Pabandykit tai isivaizduoti bendrame situacijos fone, kai mane jau realiai valde panika.

Paraleliai tariausi su Hatciku Ukrainoje, bei De Yango sporto mokykla Deng Feng kaimelyje. Is De Yango mokyklos gavau vemti vecianti atsakyma apie tai, kad  neva rytu europieciams sugrieztrintos salygos ir, kad man tikrai niekas negales padeti, tiktai jie, bet uztai reikes sumoketi 1000 euru. Komentaru cia nereikia.

Pries pora dienu jau buvau gaves atsakyma is Hatciko, kad yra kita galimybe, kuri man atseis apie 450 euru, bet reikia vykti i Harbina (miestas Kinijos siaureje, prie Vladivostoko; apie 2000 kilometru nuo Shaolino) ir, kad reikia skubeti, nes prasideda Naujieji metai ir visi traukiniu bilietasi dingineja tiesog ant akiu, kas beje visiska tiesa. Antradieni ryte, palikes Wongo ofisa, grizau namo, persirengiau ir isvaziavau i Harbina. Dar Deng Feng kaime mane sulaike Anios is Hainnane salos (Hatciko drauge) skambutis, pradziugines tuo, kad visgi vistiek reikes prakeiktos registracijos, kuria jau visa menesi as bandau gauti ir man nieko nesigauna. Prasidejo reali panika. Ka daryti? Ar skubiai bandyti atsiimti is Shaolino pinigus, ieskoti pigesnio skrydzio ir mauti is Kinijos ar visgi bandyti dar karta.

Policijoje nuskambejo tas pats atsakymas kaip visada “rytoj”, be to, su tokia atsainumu, kad tai buvo galima lengvai isversti “duok man 100 baksu arba dink is cia von”. Rytojaus ryta pagriebiau svolaciu is mano namu, sedome i masina ir atlekeme i policija. Tris pacukeliai, matomai ka tik baige polcijos akademija ar kita panasia istaiga, pamate “laoway” (cia mano mikimauzinis vardas) eme demonstruoti kokie jie kruti ir visaip makstintis, daryti smugius i ora, traskinti kaulais, vienu zodziu, demonstruoti kokie jie idiotai, o del registracijos, tai savaime aisku “rytoj”. As jau buvau pajuodes nuo nevilties ir man nuo ju SOU realiai daresi bloga. Is vakaro man dar karta buvo paskambinusi Ania kuri pasake, kad jei negausiu, vaziuociau be registrcijos, kad lyg sutvarkys ir taip.

Isejome is Policijos, paprasiaus svolaciaus, kad mesteltu pora kilometru iki autobusu stoties. Bliamba, mes gyvename viename name, jis atsakingas uz registrcija, rytas, salta, pora kilometru! Eme rangytis kaip zaltys, kazka miaukseti, bet mane jau buvo uzklinine ir as nustojau cackintis su sitais aborigenais, isedau i masina ir be jokiu tralialia sakau “zuo Deng Feng” ir buvau pasiruos ciupti uz vairo, jei jis bandys sukti ne ten. Jis dar bande kazka mykti, bet tada parodziau jam, kad duosiu juaniu. Nuveze. Atvaziavau tiesiai i beisvaziuojanti autobusa. Istraukiau 10 juaniu svolaciui, o tas, kad uzbliaus ozio balsu kazka uauaauuua. Pasakiau “eik tu n…….”, uztrenkiau duris, nusipirkau bilieta ir isokau i autobusa. Maciau ji siandiena, nesisveikina, o as demonstratyviai isrekiau jam i veida “ni hau!”.

Zinojau, kad galiu negauti bilietu ir bet kuriuo momentu strigti kazkuriame keliones taske, bet nusprendiau nesukti del to galvos nes vistiek nieko negaliu pakeisti ir emiausi skaityti Omaro Chajamo “Rubajatus”, kuries man i kelione idave Evelina. Aciu tau. Velniskai mane pralinksmino Chajamas ir jau greitai as issiepiau ir net emiau juoktis. Kelione ejo sklandziau nei galejau tiketis. Po dvieju valanadu atvaziavau i Chenzhou ir jau po 25 minuciu sedejau traukinyje i Pekina. Penkios valandos i Pekina praleke smagiai, nes skaiciau ir net mintinai mokiausi linksmas Omaro Chajamo izvalgas apie nuo religijos perdziuvusius mulas ir vynu permirkusi poeta, uzduodant retorini klausima ” tai kas visgi pirmesnis uzsidegs nuo pragaro liepsnu”.

Atvaziaves  i Pekina, miesto autobusu pervaziavau i kita traukiniu stoti ir gavau bilieta i naktini traukini. Miesto autobuse pasiziurejau smagu filmuka apie tai kaip kontrolieriai grazina pamestus daiktus issiblaskiusiems Pekino gyventojams, pasizvalgiau pro langa, stebedamasis Pekino vaizdu – efektingas miestas, statybu mastabai daro ispudi. Beje, Pekino transporto sistema labai moderni, visiskai nenusileidzia Barcelonai – didele autobus dalis naujuteliai su televizoriais, metro is viso fantastiska, tokios net Europoje nera.

Vienu zodziu, labai modernu, kaip beje ir naujuteliai Kinijos traukiniai, vaziuojantis 250 – 390 km/h greiciu. Iki naktinio traukinio turejau tris valandas; nusprendziau rezervuoti hosteli rytdienai bei pavalgyti. Pekine yra hostelis, vadinasi “365inn”, tai geriausias hostelis koki teko kada matyti. Lovos kaina nakciai tik 45 jauniai (dideliame keturvieciame kambaryje), o hostelis, neskaitant nemokamo interneto, klasisko baro, laisvai angliskai snekancio personalo, irengtas geriau nei daugelis Ispanijos 4 zvaigzduciu viesbutciu. Rezervacija praejo sklandziai, be galo maloniai paplepejau su recepcijos darbuotojais ir nuejau uzkasti i salia esancia jaukia kavinuke

Vietu nebuvo, bet prie savo staliuko mane prieme pagyvenes svedas. Greitai ant stalo atsirado litrinis alaus butelys (po pusantro menesio pertraukos as gavau alaus!) ir mano nuotaika eme kilti sekundemis. Svedas pasirode besas neblogas prieplauka – mazdaug 60 metu vyras, keliaujantis i Sanchaju, su palapine! – ir mes gan smagiai ememe pliurpti, kol, imu girdeti sena gera suda. Dede is Svedijos man ima suokti apie suknista Zeitgeistine samokslo teorija, apie pinigus spausdinmancius bankus, apie spekuliacija… Na jau ne, pagalvojau, uzteks buti tolerantiskam ir reziau: – Suprantat, man visiskai neidomu kiek ir kas uzdirba, man nesvarbu ar jie turi milijona ar 10, as tingiu skaiciuoti svetimus pingus, be to, mes gyvename visiskai skirtingose gyvenimo plotmese – as ieskau meiles, na dar, zinoma, vyno (Chajamas padare savo) ir stengiuosi nesvaistyti laiko veltui sukdamas galva del praeities arba ateties, taip sakant, gaudau si momenta, tik sia laimes minute, ir nuo to, kad bankas isskausdins milijarda vietoj milijono man nei silta nei salta. Svedas eme atsiprasineti, tvirtinti, kad jis eme sneketi apie sitas samokslo teorijas tik todel, kad nesenai skaite idomia knyga apie tai, atsakiau, kad kiekvienas laisvas siame gyvenime daryti tai ka nori -vieni skaiciuoja svetimus pinigus, o kiti gera vyna ir mylisi. Tegul renkasi jis pats. Paspaudziau jam ranka ir palinkejau geros keliones i Sanchaju. Palikau ji suglumusim, bet gal tai jam , bent ant senatves sustatys smegenis i vieta. Nusispjoviau ir nulekiau i traukini stoti.

Traukinyje tarp vienu i kitas atsuktu sedyniu buvo staliukai, o stiurdese pasiule alaus. Vaziuoti 10 valandu, visa nakti, tai kaip ir nekilo abejoniu. Priesais prisedo du pusamziai kinai, is kuriu vienas, pasirode besas Harbino Universiteto destytojas (desto marksizmo istorija (: ), mokantis angliskai, ir mes ememe lupti alu. Kinai momentaliai nusigere ir toliau alus man buvo grieztai perkamas, nes vaisina jie. Kinai pasirode besa “negudrus”, bet stalas greitai apaugo skardnemis ir kalmaru kojelemis, nuotaika vis gerejo ir gerejo ir as, pamacintas siom gerybem, uzgiedojau ditirambus nuostabiajai Kinijos tautai ir jos svetingumo tradicijas, visai pamirses apie nesenas patirtis. Buvo gerai. Apie 4:00 mes visi smagiai nuluzome. Harbine atsiduriau 7:00 ryta (per maziau nei para iveikes kone 2000 kilometru). Oro temperatura -20, bet miestas man patiko is pirmo zvilgsnio – ledines skulpturos, tvarkingai vaziuojancios masinos, dumyjantis lauko pardaveju prekystaliai, sniegas. Taxi pristate i viesbuti, kurio pavadinimo natsimenu, ir prasidejo ilgas ir nuobodus dokumentu tvarkymas, uztrukes 10 valandu. Pro langa stebejau uzsnigta miesta ir galvojau, kaip gera buti siaureje, sios uzsnigtos gatves bei baltom kepurem pasipuse kioskai, santurus, “garuojantys” siaurieciu veidai, viskas dvelkia ramybe ir mane apeme poetiskos aliuzijos apie salti, kuris pavercia siaurieciu sirdis taisiklingais lediniais kristalais ir nors tai netikras brangakmenis, bet visgi jo astrios briaunos ir spindesys turi ne maziau zavesio ir grozio uz bet kuri pasaulio deimanta. Vienu zodziu, issilydziau. Gera buvo stebeti tyliai snekancius zmones, svaru ir tvarkinga miesta. Siaure ji visur siaure. Praleisiu ilga pasakojima apie dokumentu tvarkyma ir apie kvaila komedija primenancius kinieciu “mafukus”, kurie galvoja, kad kazkas is ten sedinciu nesupranta ju aferu, bet negaliu nepamineti smagios kompanijos is buvusios TSRS – kirgize (beprotiskai grazi), azerbaidzianietis (Ostapo Benderio prototipas), gruzinas (tvirtino, kad per paskutinius metus, kartu su keturiais draugais isgere 1,5 tonos gryno spirito, uzsilikusio po pilstuko gaminimo), tadzike (musulmone, nevalge kiaulienos), viena ruse (ieskanti gyvenimo sponsoriaus), ukrainiete (atrodanti kaip heroje – narkomane is Tarantino filmu; aprengta ryskiom oranzinem, salotinme, geltonom spalvom, su akiniai nuo saules, priklijuotais, gelytemis ispuostais nagais, bet nepaisant visko faina ir linksma klubu megeja, susitariau uzvaziuoti pas ja i Pekina (: ), rusas (islake apie du litrus degtines ir neatrode labai girtas) ir as (lietuvis). Na turbut nereika sakyti, kad mes nulekeme pavalgyti ir isgerti ir, kad traukinyje atgal liudna nebuvo – pagrindinis veikejas buvo azerbaidzianietis Edikas.

Traukinyje grieztai nerumoka, bet Edikas sugebejo “ikalbeti” tris restorane dirbancias kiniukes, kad jam leistu rukyti, galiausia atejo apsaugine, bet ir ta buvo “uzvartyta zodziais”, as stebejau ir netikejau savo akimis. Veliau pasirode pusgirtis kinas, kuris bande suvaidinti policininka, bet vaikinui visai nepasiseke. Po neilgo Ediko monologo jo veidas istiso, veliau jis buvo kuo gryniausiai “iskratytas”, istraukti jo pazymejimai ir pademonstruota, kad jis joks ne policininkas, ko pasekoje “nepolicininkas” gera valanda mus girde alumi ir maitino kiniskais “Pringles”, na Edikas, kad nepasirodytu maza, dar pavaike ji po traukini pasneketi su ivairiom “Ediko draugem” is ko mes iki asaru prisijuokem, juokesi net aplinkui sedeje kinai, o poros vagonu demesys buvo nukreiptas i musu kompanija. Idomiausia, kad ir kinui patiko, kad is jo daro kvaili. Esme ta, kad azerbaidzianietis kiniukams pripute arabu, kad jis traukinio savininko draugas ir panasiai. Padariau isvada, kad kinai visgi nelabai protinga nacija. Galiausiai, rusas gan tyliai ir santuriai “sutraiske” litrini degtines buteli, (pries tai nakti jis taip pat pasielge su kitu litru) ir is kazkur atrades dar viena ruse dingo, gruzinas su azerbaidzianieciu eme sneketi apie kazkokius mafiozinius reikalus, atrado bendru zydisku pazinciu (pradejo aisketi, kad ir pats azerbaidzianietis lyg ir zydas, is tikruju), rusele iniko i Paulo Coelo, tadzike susirgo, mes su ukrainiete del viso pikto sutarseme kilograma labai mazu mandarinu ir uzmigome.

Pekina pasiekeme apie vidurnakti. Visi greitai issivazinejo po namus, o man reikejo nusipirkti bilieta rytdiena i Chenzhou. Naktis, visi langeliai uzdaryti, isskyrus pora esanciu lauke, prie kuriu vaizdas primine sovietiniu filmu siuzetus, kai minia verziasi i teatra, o liko tik trys bilietai – kinai uzgule langelius, kazkokia moteris, mojuodma bilietu, klyke ant kasininkes , vyriskis periodiskai mojavo simtine, visi baisiai sunerime, stumdosi,rekia (esme ta, kad prasideda Naujuju metu karstine ir bilietu i traukinius nebera). Mane, ko gero, isgelbejo tai, kad as uzsenietis ir visai nesunkiai prasiyres per minia bei nustumes viena apnaglejusi kina (juos reikia stumdyti ir drausminti, nes dalis ju grynos bezdziones) isdroziau “Y dzang phiao ciu Zhencghou” del tikrumo prie stiklo prilipdziau vakarykti bilieta, kad tikrai suprastu kur man reikia. Kasininkas kazka pasijuoke ir pasitares su bendradarbe atsake angliskai “the last one” (:

Veliau mane bande prigriebti keleta spekuliantiniu taksistu, bet as atstovejau ilga eile prie oficialiu taxi ir sekmingai pasiekiau savo hosteli.

Pernakvojau jau minetame hostelyje o kita ryta isbildejau atgal i Shaolina. Mano nuotaika aiskiai pagerejo, o traukinyje apeme filosofines svajones apie gyvenima, apie sia kelione (beveik 4000 kilometu per dvi paras), apie Omara Chajama, Zetgeist propogandos pagrauzta sveda, apie tai, kad visgi man patinka zmones is buvusios TSRS, apie tai, kad kinai visgi kvailoki, o svarbiausia iskilo klausimas – ar as kazkieno kito, ar savo kelyje, svajoneje, pasaulyje, zaidime, vadinkit tai kaip norit, bet sneku apie pacia daiktu esme – lele as ar lelininkas ir prisiminiau Omaro Chajamos zodzius “ir buk patsai savimi, kol dar turi jegu.” Nuosirdziai tikiuosi islaikyti savo linija ir daugiau nebepasiduoti panikai, o kaip bus paziuresime (:

Taigi, jau pora dienu kaip sedziu Shaoline. Problemos niekur nedingo – vizos as vis dar neturiu, unitazas neatsikimso, registracijos nera, meistras neribotam laikui isvaziavo svesti Naujuju metu, salta, interneto kavine pilna dumu, as beveik nebeturiu pinigu, bet yra vienas didelis pasikeitimas – mano nuotaika gera ir as sypsausi ((:

Nuo tokio ilgo laisko baigia sustingti rankos, o klaviaturos klavisai skausmingai bado pirstus. Tikiuosi jums bus idomu paskaityti (:

Iki

Dengfengas:

2011 Sausis 27, 11:53 am

Trecia para nera karsto vandens. Kinai vis kazka krapsto, bet ne velnio jiems nesigauuuuuna. Nuvaziavau i Deng Feng ir nusipirkau raudono  vyno buteli. Dave persvieciamame maise, ko pasekoje, man lipant atgal i Shaolina, zmones dziaugesi, kele nykscius i virsu ir sypsojosi. Turbut jie seniai to lauke, gal kas net yra sukirtes lezybu “kada tas “laoway” prades gerti”.

Gan mikliai nugeres puse butelio, supratau, kad kraujas kraujagyslee irgi bus uzsales, del ko taurusis skystis negali pasiekti galvos smegenu receptoriu ir cia pat griebiausi antrosios puses.

Mano rankos man tapo svetimos, tai kazkokie lediniai stagarai, galintys atlikti tik pacius nesudetingiausius judesius, mintys tapo plkesnes uz aplinka, o siandien, dangus nusileido zemiau nei visada ir savo pilkuma apglobe jau ir taip neryskiaspalvi kalnu peisaza, tik kur ne kur, tartum neatsargus dailininko potepiai, smezuoja tamsus kazkokiu medziu vainikai. Netgi sunys kazkur dingo ,o pauksciu lizdai, kaip niekad, atrodo nepadoriai nuogi tarp pliku saku.

As uzsalau, as nieko nebejauciu, as tapau ledinis. Nuo siol man nebebaisi senatve ir jokios ligos, mano akiu spindesys amziams iskaltas lediniame veide; maloni melsva spalva puikiai deres prie pavasarinio dangaus, o paukciai papuos ledinius plaukus mazais baltais debeseliais. As tapau amzinaja Shaolino vienuolyno legenda – “uzsales kovotojas” (pasakos, kad jis buvo toks staigus ir galingas, kad Dievai issigande paverte ji lediniu ir snekes, kad “jis” viena diena vel sugris pas mus, kad amziams atnestu zemei taika ir ramybe). Jus, visi mane pazinoje, tapsite garsiais zmonemis, jusu atsiminimu pagrindu bus isleistos knygos, susukti dokumentiniai filmai, o naujieji jaunosios kartos “maistautojai” sugros apie tai ne viena daina.

Aleliuja, broliai ir seserys!

Interneto kavine:

Šaolino kasdienybė:

2011 Vasaris 3, 1:04 pm

“Ne nado spat etu noc, a nado vybrosit proc, vsio to sto moglo by mesat.”

A. Baslacev

Lygiai du menesiai kaip esu Kinijojoje. Is tiesu nebeturiu ka pasakyti. Taip as treniruojuosi, esu pukios fizines formos, ant pilvo puikuojasi presas kvadratukais, isryskejo raumenys, tapau greitesnis, istvermingesnis, ismokau dvi trumputes technikas… Gyvenimas vienuolyne su jo mazais dziaugsmais, kai ryte sutinku du einancius vienuolius ir ju uzkreciantis juokas nustelbia pauksciu cirskesi, ar kilimas i Bodhikarmos ola kas karta vis stipriau paveikiantis mano mastyma, sviecianti saule, i valgykla bandantis ismukti suo, ar is auksciausio Shaolino boksto lango ant viso vienuolyno kaukiantis wusengai “Dziuga Sa, Dziuga Sa”! O viduje vyksta pavirsutiniu dulkiu valymas neuzkabinantis gilumiu sluoksniu. Kaip bebutu, visgi didzioji permaina vyksta viduje. Jauciuosi tartum viena po kito nukabineciau spalvotus zaisliukus nuo kaledines eglutes, atsikratineciau bereikalingu “puosmenu”, kuriomis apaugau, bet ju tiek daug, o kai kurie taip priaugo prie eglutes, kad juos galima nuimti nebent kertant visa saka. Kazkada buvau Prahoje, kur su biciuliais gyvenome ukrainiecio Olego bute. Puikiai atsimenu ta buta. Ten buvo ciuzinys, viena kede, magnetofonas, “The Doors” diskai, kriaukle, ir mes. Stai tokio paprastumo man noretusi ir savo sieloje, be jokiu ispustu savo asmenybes burbulu, be asillisko pasiputimo ir susireiksminimo, bet turbur butu daug lengviau numirti ir gimti is naujo nei tai pasiekti. Vis dazniau man darosi geda del to ka rasiau apie Shaolino vienuolyna ir leiskite pasisakyti, kad kapstau pavirsiuje visiskai neperkasdamas sios kulturos esmes, esu asilas ir kvailys, kuris viska vertina is savo, girlendomis apkabinetomis varpines, ir pradedantis jausti, kad nei mano mintys, nei tuo labiau zodziai nepramusa kiausinio luksto, o bandau sneketi apie visciuka. Sturmu cia nieko nepasieksi, reikia daug laiko ir meiles. Ir siu Naujuju metu proga (sianakt Kinija perejo i 2011-uosius) palinkejau sau perfrazuotus A.Baslacevo zodzius – Tegul siais metais neprisededa nieko bereikalingo ir atkrenta viskas kas galetu maisyti. Linkiu sau paprastumo, aiskumo, jaukumo ir silumos, o visa kita… juk ne per vien gyvenima mes tampame “Zmonemis”. ((:

Lango stiklu bega lasas,

tai gailiai verkdama traukias ziema,

o sirdis vis neramiai musa i takta

tik, tak, tik, tak.

Visa nakti kinai sprogdino,

atrode, kad karas atejo pas mus,

o sapne kazkas lyg tyliai ramino

netgi pagloste mano plaukus.

Ir as bijojau prabusti.

bijojau pamirsti,

ka sapne staiga pamaciau,

vel nuo saves ilgam atitrukti,

vel pasiklysti laike.

Buvo ten tas pamirstas jausmas -

paprastumas, jaukumas, namu siluma

ir uz viso to pasislepes svelnumas,

ir skambejo svelni gitara.

Ir nuosirdzus broliskas balsas,

kartojo, brolau, nebijok,

nera nieko kas kinta,

tera tik amzina tustuma.

as derinau gitara, ji svelniai skambejo,

tik viena nata,

per zemai.

O pabaigsiu istrauka is savo mylimo poeto Esenino eiliu:

Жить нужно легче, жить нужно проще,

Все принимая, что есть на свете.

Вот почему, обалдев, над рощей

Свищет ветер, серебряный ветер.

2011 Vasaris 4, 7:45 am

Man siandien paskambino is Emigracijos tarnybos ir pareikalavo atvykti i Policija, nes vakar pasibaige mano viza, o as neturiu paso, nes Kinijoje sventes ir pastas ateis tik po savaites ((: Verkti norisi. Miegosiu nuo siol ramiai, nes bet kada gali atvykti policijos ekipazas. z…….! Xatcikas sako, kad p….., nekreipk demesio. As suprantu, kad jam p….., o kaip man jaustis. Vienu zodziu, rauna stoga.

2011 Vasaris 7, 2:08 pm

Dar laisveje. Kinai svencia kaip isproteje, jau nezinau kelinta diena cia tesiasi tas sventimas, man jau vemti norisi nuo situ milijoniniu miniu apgulusiu Shaolina, vaikstau misku takeliais, kad neisproteti. As apsales, jau turbut antra savaite kaip jie cia pradejo siauteti. Jokiu treniruociu nevyksta, visi kazkur issilakste, aplinkui TIEK TURISTU, kad net nepadoru  )))

2011 Vasaris 10, 2:14 pm

Koks minkstas buvo oras ir kaip svelniai gloste saules spinduliai…, o siandien VEL prisnigo ir sninga, sninga… Viskas pasidenge storu sniegu sluoksniu ir pasaulis vel tapo juodai baltas; bet ne apie tai norejau pasneketi, o apie idomius potyrius, kurie paivairina mano monotoniska kasdienybe. O buvo taip. Pirma karta tai pastebejau pries kokias geras dvi savaites, kai isejes is namu, stabtelejau, nes viskas, kaip mostelejus burtininko lazdele tapo ryskiau, aiskiau, spalvos intensyvesnes, tartum kas butu migla nuo akiu nutraukes, o ir viduje uzciuopiau kazkoki lengvumo jausma.

Kiek pasigrozejes, naujai susvitusiu Pasauliu, atkreipiau demesi, kad virs kalnu issisklaide rukas. Stai koki efekta visgi turi tas rukas, pamaniau, be to, matyt arteja pavasaris. Bego dienos ir patirtas jausmas eme grizineti ir jau nebepriklausomai nuo esancio ar nesancio ruko, kuris cia buna daznai. Ir as vis aiskiau emiau save pagavineti toje keistoje busenoje, tai negaledamas atsistebeti spygliu auganciu ant kazkokio krumo israiskingumu, ar perdetu pernykstes zoles zalumu, parudusiu senu lapu apibreztumu, kai atrodo, kad kiekvienas lapas atsiskyres, aiskus, isbaigtas ir, be jokiu valios pastangu, juos matau maksimaliai koncentruotai, be to, vis labiau emiau atskirti ta keista lengvumo placiaja prasme, ar greiciau kazkokio, aiskumo, ryskumo, galima pasakyti,  “padidinto intensyvumo” jausma, kaip bepavadintum, tai net labai maloni busena.

Bent du kartus tai pasikartojo vaziuojant autobusu i Deng Feng, ypac intensyviai pirma karta, kai tai prisipilde dar ir pasitikejimo savimi antpludziu. Jauciausi stipriai “atjaunejes”, kunas lengvesnis, judesiai ir mintys aiskesni, isbaigtesni, kaip visada spalvu aiskumas ir saules spinduliai, atrode kaip viska uzliejanti ryski sviesos jura. Emiau tyliai dainuoti Viktoro Cojaus “Zvezda po imeni solnce”,  ir isgirdau kaip maloniai skamba mano balsas, ir kaip tiksliai atkartoju dainos melodija, ritma, tartum, girdeciau jo muzika. Sukiojau tarp pirstu savo karoliukus, dainavau Coju ir galvojau, o, kad taip jausciausi visa gyvenima, daugiau nieko, absoliuciai nieko ir nereikia.

Paskutini karta si busena grizo vakar, ar del to, kad as jau pazinojau, ar ji, is tiesu, buvo intensyvesne, bet vakar ja uzfiksavau visa nuo pradzios iki galo. Ryte, lyg niekur nieko, isejau i treniruote, na gal, buvau kiek pakylesnes nuotaikos, nes paryciais sapnavau iki smulkmenu ryskius sapnus. Tai tokie sapnai, kai ir pabudes juos gan gerai atsimeni, bet maloniausia, kad ju nuotaika dar kuri laika irgi neissisklaido. Pasitreniravus apie 30 minuciu pradejo lengvai snigti ir stai cia ir prasidejo. Ziurejau i snaiges ir vis labiau jauciau, kad matau jas pernelyg aiskiai, kad jos nebeatrodo kaip kazkokia visuma, bet aiskiai matau kiekviena snaigele, tuo paciu jausdamas bendra ritma, jei taip galima pasakyti. Labai greitai pajutau ir besikaupiancia energija.

Emiau daryti smugius i ora, ejosi geriau negu visada, bet jau ir vakar buvo kazkoks padidejusios energijos jausmas, tad dar nebuvau tikras, kad kazkas cia ne taip, kaip visada. Po 15 minuciu baigiau treniruote, nes tik ka sugijo patempta koja ir as dabar saugau, ir patraukiau link namu. Siauru koridoriumi tarp “stelu” kiemelio ir kavines isejau i tarnybini ivaziavima is Shaolino ir… isisteibelejau i vartus. Pries mane vietoj apsiurusiu vartu buvo ideali, nostalgiska kompozicija, as net emiau juos fotografuoti, nors nuotraukose atsispindejo nyki realybe. Pabandziau isigilinti kas cia, visgi, mane taip “veza”, ir atkreipiau demesi, kad kedru zalumas – ryskiai “komufliazinis”, o raudona plytine siena primine Esenino zodzius apie sode kraujuojanti sermuksni, rysku, net labai rysku, kai spalva jau nebera tik spalva, o per spalva pasireiskia emocija. Galiausiai, supratau, kad ne tik spalvos, o viskas yra kitaip, netgi oras atrode skaidresnis. Stovejau ir megavausi momentu, kazkodel norejosi, kad nesimatytu ne vieno zmogaus. Visgi negalejau sustot galvoti na kas gi cia yra tuose vartuose, kad jie mane taip stipriai veikia?

Vaizdas dvelke kazkokia nostalgiska ramybe, kazkokiu uzmirstu maloniu prisiminimu ar net kazkokio matyto fimo kadru, o gal atrode, kaip vartai i kazkur kitur i kazkoki sustojusi pasauli. Negalejau atrasti paaiskinimo, bet ji maciau ir jauciau. Ka gi, isejau ir patraukia link tilto vedancio per upeli, bet jo pereiti jau nebeistengiau. As tiesiog “apsalau” nuo mane supancios informacijos intensyvumo – ryskios, kone stilizuots snaiges, lengvai leidosi zemyn, i kalna kilo zmones, o ju veidai atrode malonus ir silti, atmosferoje jautesi kazkokia karnavaline nuotaika – visas aplink vykstantis veiksmas atrode “tobulas” tartum buciau filmavimo aiksteleje – sistematingas, teisingas, grazus…

Toleliau pamaciau perrengta veikeja su alebarda ir jis man pasirode panasus i vaikysteje matyto spektaklio apie piratus heroju ir as kone nevalingai patraukiau link jo; nufotografafau; jis priejo prie manes, (kartu su moteriske, rankose laikancia nuotrauku albuma (siulo darytis nuotraukas)) eme kazka sneketi (na, matyt, siule fotografuotis uz pinigus), o as ju net nepertraukinejau, tik spoksojau – mane uzbure jo kostiumas, alebarda, o ir ju abieju balsai ir veidai, tartum is tiesu buciau spektaklyje. Galiausiai moteris mane atpazino ir eme varyti perrengta pirata dirbti, o ir as sukurpiau sakiny apie tai, kad gyvenu Wan Dze Gou kaime.

Cia pat, mano zvilgsnis uzkliuvo uz merginos prie prekystalio, na as pilnai suvokiau, kad ji nera kazkokia grazuole, bet jos grozis “bade akis” ir as kaip apstulbes vaikas emiau i ja spoksoti, ji juokesi, o man nors tu ka, ir stai tada pamaciau kelio i Bodchikarmos ola pradzia ir cia dingtelejo gera mintis.

Truputis informacijos apie kelia: keturi kilometrai, (pirmyn atgal), kelias gerokai statesnis nei i Gedimino kalna; pirma diena atvykes I Shaolina uzkilau i ji kartu su Xatciku, griztant atgal drebejo kojos; normalus uzlipimo ir nusileidimo laikas apie 70 min; Xatcikas yra i ji uzbeges ir nusileides per 40 minuciu, tai jo rekordas, be abejones, jis ji galetu pagerinti, bet kolkas toks). Ka gi, paziurejau, kad iki pietu dar 1,5 valandos ir nusprendziau prasibegti, kad siek tiek issiblaskyti is sito “intensyvumo” , kuris, kaip bebutu, tartum “kazko reikalauja”. Prisiminiau ir Xatciko rekorda, todel uzfiksavau laika – 10:02 ir pasileidau i kalna.

Pusiaukeleje pagavau save, kad soliuoju “lengvomis kojomis”, taip sakant stryksiu per 2-3 laiptukus. Vienu metu prasidejo “pompa”, bet gan greitai “persilauziau” ir be didesnio nuovargio uzbegau i virsu. Virsuneje jau puste kaip reikalas, vejas stugavo ir gusiais nese sniega, uzgozdamas net sutru skaityma (oloje sedi moteris-vienuole ir garsiai skaito sutras)), beje, del mano dazno lankymosi jau esu ten pazistamas ir net turiu drauge vienuole (mano bendraamze) – Yan Lun. Kazkur as cia nuklydau. Taigi, tris kartus nusilenkiau Patriarcho skulpturai ir jau buvau bepasileidzias atgal, kai is kazkur isdygo kokiu 11 metu vaikas su mama ar mociute, neisiziurejau, bet vaikas, linskmai sokinejo ir bande pakilti kartu su vejo gusiu. Tik staiga ziuriu, ir netikiu savo akimis, vaikas issitraukia karda ir tik sast ir nukirto vienuolei skaitanciai sutras galva, o po to isleides kazkoki nezmogiska garsa pasoko i mazdau 30 metru auksti ir nuskrido kartu su veju. Vat tokios vat, keistenybes. Cia, kad neuzmigtumete beskaitydami  )))) Vienu zodziu, stengdamasis nepargriuti ant slidziu laiptu lekiau zemyn. Pakeliui esancioje uzeigoje pagriebiau striuke, kuria buvau palikes begdamas i virsu, bei spejau nugirsti kazka sakant apie “laoway”  (tai yra apie mane) tik, gaila, vis dar nesuprantu ka jie apie mane sneka, o kas diena vis idomiau.

Lekiau zemyn ir galvojau apie Xatciko rekorda – 40 minuciu pirmyn atgal. Idomu per kiek nubegsiu as, gal bus netoli jo laiko. Vos tik nusileidau, issitraukiau laikrodi – 10:38 – 36 minutes!  Maza pergale ir dar tokioje ekstazineje busenoje  Konstatavau, kad nesu ne truputelio pavarges ir galeciau vel begti i ta pati kalna, nors, zinoma, nesinorejo. Apacioje vis dar “vyko karnavalas” ir as jau nebegalejau nutureti su kazkuo nepasidalines situo savo dziaugsmu, tad susukau Xatcikui i Hainnane sala ir pranesiau, kad ka tik sumusiau jo rekorda!,  (bent tris minutes jis mane visaip gyre, kas, visada yra malonu  ), bei papasakojau apie keista busena, apie energija ir paklausiau ka jis apie visa tai mano. Taigi, uzbaigiant. Xatcikas mane  nuramino ir pradziugino – ne, as neinu is proto, viskas tvarkoje taip ir turi buti, kad ta pati pergyveno ir jis (jis cia treniruojasi jau apie trejus metus) ir, kad cia tik pradzia ir, kad greitai prasides daug idomesni ir intensyvesni isgyvenimai, kurie apims ir regejima, ir klausa, ir skoni, ir intuicija, ir energijos kiekius (pasak Xatciko, jam tekdavo keltis net naktimis ir begti treniruotis, kad kazkaip ja nuraminti). Niekur as is Kinijos nevaziuosiu!  ))

P.S. Siandien gavau pasa su viza iki 2011 metu liepos 19 dienos. ((: Bliamba, rasau jums laiska, o salia sedi Shaolino wusengas gal 12-13 metu ir ryja vienu metu semkes, kukuruzus, kazkokia desra, kazkoki I balta vaska panasu saldumyna, geria sultis ir Ice tea ir viskas spjaudo aplink ir ant saves, nes ziuri filma pusgulom. Jofana, apie koki ten fantastini shaolina, kuriame vienuoliai mokinasi ne tik kovos menu, bet ir literaturos, kaligrafijos, kulturos…, rase Maslovas?!  ))) Viespatie, kaip jis dvokia! Rasau ir klausau garsiai muzika, kad bent jau negirdeti to kassekundinio spjaudymo, del to negarantuoju, kad tekstas visur gavosi vientisas  )). Gal as ir paskubejau sakydamas, kad niekur is cia nevaziuosiu  )) Viespatie visagali, kelintame as amziuje?!  ))

2011 Vasaris 10, 2:27 pm

Neislaikiau. Atsisukau i interneto kavines savininkes dukra (ji sneak plius minus angliskai) ir sakau, klausykite, bet sitas salia jis kaip maza kiaule, paziurekit jis jau uzspjaude aklinai visa klaviatura ir kone sika ant saves. Pasijuoke. Priejo prie wusengo ir kazka juokdamasi sneka, rodydama i mane ir sakydama kazka “laoway, laoway”. Nuslave ranka dali siuksliu ant zemes ir viskas tvarkoje.  )))) Suprantat, cia as nenormalus, kad nesiku beziuredamas i ekrana  )))

Del Dievos meiles susimeskime ir uzbaikime statyti Didziaja Kinu siena, kad jie is cia neissivaiksciotu nes uzsiks aklinai visa Pasauli. Cia ne kinai state siena, o likes pasaulis nuo ju  ))

2011 Vasaris 12, 12:44 pm

Video: Qi Xing Quan (Džiugas/ 2011 02 12 Šaolino vienuolynas)

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas