JAV

Pražūtinga Mirties slėnio kaitra

Mirties slenis

Mirties slėnį (angl. Death Valley) atsitiktinai atrado 1849 m. čia atklydę į Kaliforniją traukiantys aukso ieškotojai bandę surasti trumpesnį kelią. Dėl to pastarieji vėliau labai pasigailėjo. Nuslūgus aukso karštinei, Mirties slėnyje pradėta ieškoti borakso.

Slėnis driekiasi vakarinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje, Kalifornijos valstijoje, apie 86 m žemiau jūros lygio. Įduba susidarė dideliam žemės luitui įsmukus žemyn, o šalia esanti žemė iškilo ir tapo kalnais. Šis dykumos ruožas dauboje tarp dviejų kalnų grandinių garsėja ekstremaliausiu planetos klimatu ir laikomas karščiausia vieta žemės planetoje. Atsispindėjęs nuo stačių uolų bei žemės, karštis iš duobės niekur neišeina, o lieka „įkalintas“. 1913 m. Mirties slėnyje buvo užfiksuota aukščiausia JAV temperatūra – +56,7 °C,  kuri nedaug atsilieka nuo pasaulio rekordo (+58°C).

Tačiau aplinkui gausu įrodymų, kad klimatas čia seniau buvęs daug drėgnesnis. Slėnius raižančius kanjonus sukūrė tekančio vandens srovės. Čia gausu nuosėdų, nuplautų nuo aplinkinių kalnų. Druskos telkiniai slėnio paviršiuje susidarė išdžiūvus ežerams. Velnio Golfo Aikštyne vėjas ir lietus iš druskos išgraužė dantytus kalnus.

Mirties slėnis garsėja ir mįslingai judančiais akmenimis, nepriklausomai nuo akmenų dydžio bei svorio. Kai kurių iš jų masė siekia net apie 350 kg, o jų lygiame dykumos paviršiuje paliekamų šliaužimo žymių niekas negali paaiškinti. Spėjama, kad po liūčių, kurios čia būna retai, bet labai stiprios, žemė pasidaro tokia slidi, kad stiprūs vėjai pajėgia išjudinti riedulius.

Image00017

Mirties Slėnio nacionalinio parko vietovių pavadinimai skamba grėsmingai – Numirėlio perėja, Sausų Kaulų kanjonas, Laidotuvių kalnai. Parkui priklauso trys rekordai – tai žemiausia, sausiausia ir karščiausia vieta visoje Šiaurės Amerikoje. Vasaros dienomis termometro stulpelis reguliariai pakyla iki +43 laipsnių.

Tačiau Mirties slėnis toli gražu nėra negyvenamas. Čia galima sutikti snieginį aviną, nes jam išgyventi užtenka nedaug vandens; smėlynų barškuolę, kuri šliaužia šonu, todėl nesiliečia su įkaitusia žeme; retos, baltai žydinčios kalninės maurandijos stiebus ir lapus dengia plaukeliai, apsaugantys ją nuo negailestingo vėjo.

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas