Keliautojų pasakojimai

Berlynas žiemą: turistinės ir vietinės patirtys

berlynas ziema

Vokietijos sostinė nelabai eurais aptekusiam jaunuoliui pigiausiai pasiekiama autobusu. Keliaujant iš vieno miesto į kitą prie autobuso lango teks parymoti maždaug 16 valandų (16 + 16 = 32 valandos; kaina, kurią moki už pinigų taupymą savo laiko sąskaita). Taigi, jei pats nevairuoji, ir nesirenki avialinijų paslaugų, iš Vilniaus iki Berlyno į „abu galus“ nuveš už kokius 124 Lt (kalėdinės akcijos proga). O kiti sugeba tuos pačius kelionės bilietus susirasti ir už keliasdešimt litų. Lucky devils.

fotoKad jau prakalbom apie devils, „Black Devil“ cigaretės (apie 5 eurai) yra tai, ką verta pirkti sau ir kitiems rūkantiems draugams lauktuvių (vos atsidūrusi metro puolu jų ieškoti ir jas kaip rimtus suvenyrus traktuoju). Juodos, stiprios, salsvos ir ne kiekviename spaudos kioske aptinkamos. Tačiau koks malonumas sušalus, nevalgius pusę dienos,  užeiti į kavinę-barą, užsisakyti kavos ir gardžiai užsirūkyti prie savo staliuko.

Berlynas – kaip vaiko nebaigta spalvinimo knygelė, kaip pilka daugiabučio siena, aptaškyta Pollocko dažais. Ir jei Paryžiaus gatvės tokios truputį išlaižytos, tai Berlynas kiek kūrybiškai susivėlęs. Gerąja prasme. Pilkiems gatvių grindiniams nuostabų kontrastą suteikia išsikeroję rožiniai, žydri vamzdžiai, ar ryškūs statybiniai kranai tolstančioje miesto panoramoje.

Kai riedėdami U2 metro linija pakilsite iš požeminės sistemos, pasiruoškite. Pro langus, paženklintus Branderburgo vartais, matysite gatvės meno pavyzdžius. Maršrutas eina per patį centrą, nenusisukit sprando, dairydamiesi per abi vagono puses į iššaukiančius graffiti darbus bei įmantrius architektūrinius sprendimus. Vaizdinga ir gražu. Ir tai tik maža dalis to, ką galima išvysti.

Dar vienas reprezentacinis miesto simbolis – meškos. Kaip šios žavios būtybės tapo išskirtiniu miesto ženklu? Nereikia nė sakyti, kad istoriškai jos visada puikavosi ant municipaliteto vėliavos, o 2001 m. konkurso metu sukurtos šių gyvūnų skulptūros „United Buddy Bears“ tapo neginčijamu sostinės talismanu. Dabar miškų gyventojos – sėkmingai platinamas reklamos veidas (prisimenat gerbėjų aimanas, Berlyno zoologijos sode nugaišus baltajam Knutui?).

3

Neretai miestų grožį, tą jų ypatingą atmosferą kuria patys žmonės – vietiniai keistuoliai ar šiaip performansų atlikėjai gatvėse (ne muzikantai). Pirmuosius turi ir Vilnius, jiems suteiktas pravardes mes kaip kokius vardus linksniuojam (Rožytė, Dredas), jų reikšmę miesto „vaibui“ net į komercines prekes perkėlėm ir dabar pristatom suvenyrų pavidalu. Vietiniai keistuoliai – tai gyvosios vaikščiojančios miesto puošmenos, tik kad jos savaip autonomiškos, be vaidybinių elementų. O man patiko vienas šmaikštus berlyniečio poelgis – degant žaliai šviesoforo šviesai, jis išbėgo priešais automobilių spiečių ir žongliravo tol, kol užsižiebė kita, nepalanki jo gyvybei spalva. Čia skubu pridurti, kad „No Theatre“ judėjimo galva Bareikis su savo kurso kompanija kažką panašaus išdarinėja ir mūsų krašte. Tiesa, tenka pripažinti, kad tokie aktorių pasirodymai Lietuvoje iš esmės lieka pavieniai, nepasikartojantys kaip ta „gyvosios skulptūros“ – tarkim, buvusio rytų Berlyno pareigūno, rutina. Esminis skirtumas: lietuviai performina dėl meno, antrieji – dėl pinigų. Bet gal būtų nieko Vilniuje šiltuoju metų sezonu turėti nors porą nuolatinių gyvųjų skulptūrų? Tik kokios jos būtų?  Ir kur?

Kai žiemą žalieji miestų parkai miega, nes yra „išėję atostogų“, lieka muziejai. Rekomenduotina įsigyti muziejų pasą (24 eurai, studentams – 12 eurų), galiojantį tris dienas, atveriantį duris į daugiau kaip penkiasdešimt materialiojo paveldo institucijų. Tarp kitko, nenustebkite, jei būsite paprašyti palikti savo pasą galerijos darbuotojui, kai norėsite pasižiūrėti meninius filmus DVD formatu (kažkada man taip nutiko šiame mieste, nuošalioje meno galerijoje). Tikrai verta aplankyti nužudytiems Europos žydams sukurtą memorialą po atviru dangumi (Cora-Berliner-Straße 1, Friedrichstadt rajonas), bet kažin ar verta užsukti į šalia įkurdintą galeriją holokausto tema, esančią po žeme. Yra kitas – nepalyginamai didesnis, turtingesnis ir įdomesnis edukacinio pobūdžio muziejus Jüdisches Museum Berlin“ (Lindenstraße 9-14, Kreuzberg rajonas), pristatantis žydų tautos istoriją, tradicijas ir jų patirtą kančią XX amžiuje.

Gerą įspūdį palieka Bauhaus archyvinis muziejus (Klingelhöferstraße 14, Tiergarten rajonas), su genialaus architekto Walter Gropius mokymo bazės pavyzdžiais ir taikytomis moderniosios architektūros koncepcijomis. Dar kūrėjui esant gyvam, 1979 m. buvo sėkmingai realizuota idėja perkelti Bauhaus‘o judėjimo paskirus darbus , kas laikui bėgant pasitvirtino. Po vienu stogu taip pat įsikūrusi kavinė ir suvenyrų parduotuvė;  joje ant prekystalių išrikiuoti itin stilingi, funkcionalūs bei praktiški daiktai, skirti palengvinti, o kartu pagražinti jūsų buitį. Ta pati dizainerių filosofija, taikoma ir šiandienai.

4

Kai kurie Berlyne savo ilgą vakarą mėgsta pradėti taip: apsilankyti vietinio rajono naujausioje parodoje, apšilti bare, grįžti namo, nusnūsti grožio miego ir tik tada, kokią 3 ryto, išsiruošti į klubą.  Kai Lietuvos piliečiai jau renka taksi numerius ir grįžta namo.

„Salon zur Wilden Renate“ yra toliau nuo miesto centro (Alt-Stralau 70, Friedrichshain rajonas). Įėjimas – 12 eurų. Prie įėjimo nėra tokių kosminių eilių ir griežto  face control, kaip legendomis apipintame „Berghain“ ar „Watergate“. Panašu, kad tai yra alternatyvų alternatyva klubams (alternatyva posh aukštakulniams, alternatyvų alternatyva turistų nuskalbtoms vietoms, kaip milžinui „Berghain“). Nekreipkit dėmesio, dažniausiai taip kalba tie žmonės, kurių „Berghain‘as“ kurį vakarą neįsileido ir dėl to jie lieka įsiskaudinę visam laikui….

Bet „Renate“ originali vieta, dar ir kokia. Kalbama, kad pakuždėdami barmenui kažką apie klubo labirintą „Peristal Singum“, jus nusives į vietą, kur pojūčiai papildomai bus įaudrinti groteskišku stiliumi (už 10 eurų). Tas labirintas jau savotišku mitu tapęs;  ką patirsite viduj, lai ir lieka paslaptimi, te neišeina už klubo ribų.

Wilde Renate

Paties pastato erdvės išsidėsčiusios per kelis mūrinio namo aukštus, nemažai tamsių, intymių užkaborių. Pagrindinės šokių aikštelės deramai apšviestos ir išpuoštos kur ne kur ant lubų išdygusiomis medžio šakomis. Klubinėtojams – atvilkta raudona gigantiška lova, kur matyt lengviau flirtuoti sugulus/susėdus. Galų gale klubas – tai didelis, suskaidytas rūsys, iš kurio veržiasi šviesos ir kuriame pamažu veriasi gamtos lopinėlis. Žodžiu, jaunimas linksminasi apokaliptinio filmo pastatyme.

Rūbininkas paduoda žetoną ir kartu lapelį su skaičių kombinacija, su kuriuo vertėtų įsiamžinti savo telefone tuo atveju, jei tą žetoną pamestum. Aš jau geriau tą lapelį pamesčiau. O kiti pameta savo galvas, to čia dauguma ir susirenka. Taigi. Masinis narkotikų vartojimas tokio tipo klubuose toks įprastas, kad papildomų stimulų ieškantys žmonės tai darydami labai ir nesislepia, tiesiog išsirenka kampinius kambarius, suformuoja „baltus kokaino takelius“ ir susišniokščia. Iš esmės tie kambariai ne vien nuošalesniam pasikalbėjimui skirti. Nes matyt tualetai, kaip dozių susistūmimo užuovėjos, jau seniai nebeįdomūs. Ir žinoma, rūkoma per visus kambarius, intensyviau dūmijantiems bent nereikia į lauką bėgioti. Bet vyksta tam tikras katės ir pelės žaidimas tarp klubinėtojų ir apsauginių. Pastarieji medžioja vartojančiuosius. Paradoksas: visi žino, kad nelegaliai „pramogaujama“, ir visi žino kaip. Tik, taip sakant, katei reikia pagauti pelę nusikaltimo vietoje. Bet čia daugiau „dėl vaizdo“, bendro saugumo palaikymo.

Salon zur Wilden Renate

Ką dar gali atrasti Berlyne? Mes pamėgome falafelius (kainos prasideda nuo 2 eurų), kebabų pakaitalus, skirtus vegetarams. Rasite vienoje iš daugybės miesto užkandinių, kur paprastai dirba ne „tie tikrieji vokiečiai“. Visgi vegetarui turėtų būti šiek tiek keista, nes atrodo, kad valgai gerai apskrudusį valgyklos šnicelį, apkaišytą daržovėmis, kuris dargi susuktas į kebabo lakštą. Kai pavalgai, žmogus paprastai ištrokšti. Prekybos centruose siūlomas alus (69 euro centai) gali būti pigesnis už vandenį, o savo skoniu labai nenuvilti, gal net maloniai nustebinti.

Buvo malonu susitikti su vietiniais vieną šaltą vakarą. Jie mus vedžiojo po barus ir supažindino su tradiciniu berlyniečių gėrimu. Tai Club – Mate, kofeininė arbata, sumaišyta su vodka. Iš pradžių reikia šiek tiek nugerti atkimštą Club – Mate buteliuką, kad ten dar atsirastų vietos barmenės pilamai degtinei. Juk tokios nuotaikos, mažytės lokalios patirties turistas ir ieško, svetimą miestą paverčiant savu. Nors trumpam. Vietinių gyventojų būdu.

Rūta Griciūtė

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas