Keliautojų pasakojimai

Normandija ir Bretanė (2 dalis)

Ryte išvažiavom link Lanjono (Lannion) miesto neturėdami šiai dienai konkrečių tikslų – tikslas ir buvo važiuot pakrante, sustojant kur noras bus.

Pointe-du-roselier-349300

Pasitaikė ne koks oras, todėl nors ir stodavom dažnai, bet tik pasigrožėdavome vaizdu kelias minutes ir važiuodavom toliau. Šiek tiek ilgesnį sustojimą padarėm tik Saint Quay-Portrieux miestuke, kuris bematant buvo pramintas “sent p….i”, nes visi pavadinime prisiminė tik st., p ir x raides:) Jame šiek tiek pasivaikščiojom, bevaikščiodami radom gerų dviejų metrų aukščio smėlio pilį ir panašias smėlio “skulptūras”.

st.-quay-portrieux-2139301

Vyko turgaus diena, tad pavaikščiojom tarp šviežių daržovių, vėliau užsukom į mažytį vietinį kabakėlį įkalt priešpietinės kavos. Toliau tęsėm kelionę per įvairiuos pointe’us ir cap’us, iš kurių labiausiai verti atskiro paminėjimo turbūt būtų Pointe l’Arcouest ir pointe de Bilfot. Tęsdami kelionę atsibeldėm prie miestuko Plougrescant, šalia kurio randasi, kaip patys prancūzai sako, labiausiai fotografuojamas Bretanės namas. Tai iš tikro žavingas namukas, stovintis tarp dviejų aukštų uolų, ir turintis su abejomis po bendrą sieną.

plougrecant-namas-6709302

Gaila, kad pilnai pasimėgaut vaizdu trukdė labai stiprus vėjas. Minėtasis namas ir greta esanti nedidelė, bet labai akmenuota įlankėlė, sulaukusi stiprios bangų mūšos, žemėlapiuose labiau žinoma kaip pointe du chateau, iš kurio ir nuvykome į Lanjoną, kur buvom rezervavę apartamentus su dviem kambariais ir virtuve už 76 eurus. Tik atvykus laukė nemalonus siurprizas, mat paaiškėjo, jog išsiregistruoti reikia iki 9 valandos ryto, ko mes visai nebuvome nusiteikę daryti, bet galų gale Evaldas nuėjęs pas administratorių paprašė leidimo išsiregistruot vėliau ir sutarė, kad galės būt iki 10.30 Apartamentai buvo pačiame miesto centre, su dideliu balkonu-terasa, tad buvo nuspręsta vakarieniaut būtent balkone, o išsikrovę daiktus, išėjom pasivaikščiot po miestą. Nors Lanjonas buvo pats didžiausias aplankytas miestas nuo pat Briugės, maždaug 50-60 tūkst. gyventojų, pasigirt kažkuo įspūdingu jis nelabai gali, gal nebent išskyrus tai, kad buvo švarus ir tvarkingas, nors tas pats buvo būdinga visam mūsų aplankytam regionui. Taigi, apėję keletą kvartalų nusprendėm negaišt laiko ir važiuot prie rožinio granito kranto (Cote de Granite Rose). Artimiausia šito kranto dalis, verta vizitavimo buvo Perros-Guirec miestukas, tad jo kryptim ir patraukėm (nors pati lankytina vieta yra keli km už miestelio). Iš tikrųjų čia atėjo laikas praktiniam patarimui nr.5 – nepagailėkit laiko ir apvažiuokit VISĄ granitinį krantą, jo tėra kokie 40-50 kilometrų, bet aplankyti jie visi verti. Taip pat vienas dalykas, kurio mes be reikalo nepadarėm, yra aplankyti Roskofą (Roscoff) – tikrai žavinga vietelė. Grįžtant prie granitinio kranto, atvažiavę vėl susidūrėm su stipriu vėju, bet šiuo atveju tai turbūt buvo pliusas, nes bangos siautėjom, taškėsi į purslus, kurie kilo į kelių metrų aukštį, o kadangi debesų nebuvo ir švietė saulė, tas bendras bangų, saulės ir uolų reginys atrodė tikrai įspūdingai.

granitinis-krantas-1489304 purslai-5239306

Bevaikščiodami aplink jas, radome informacinį stendą, kuriame rašoma, jog vietovėje atkuriama natūrali gamtinė aplinka, ir pateiktos 1996 ir 2007 metų nuotraukos. Apibendrinant, gamta tikrai greit atsiėmė savo prarastas pozicijas, vos tik viskas buvo aptverta ir uždrausta vaikščioti ne takeliais – iš purvino, numindyto lauko vos per 10 metų natūraliai pasidarė puikios pievutės su gėlėm.

cote-du-granite-rose-2329307

Eidami atgal pamatėm ryškiausią visos kelionės potvynio įrodymą – bangos ritosi per akmenį, ant kurio vos prieš 15 minučių stovėjęs Evaldas žiūrėjo į už maždaug 10 metrų nuo akmens sustojančias bangas.

potvynis-1159305

Pasikrovę gerų emocijų grįžom į Lanjoną, ir nors vėjas buvo per stiprus pietaut balkone, vakarienė kambaryje nuo to prastesnė nebuvo:)

8 diena.

Aštuntoji kelionės diena turbūt buvo mažiausiai įsimintina, kadangi vėlai išvažiavę iš Lanjono turėjom tik vieną tikslą, t.y, atvykti į Ste. Marie du Menez-Hom, kur mūsų laukė užsakytas Bed&Breakfast  dviems naktims vietinėje a la kaimo turizmo sodyboje. Apskritai, tas regionas nėra labai dėkingas biudžetiniams keliautojams, nes beveik nėra viešbučių, o jei ir yra, tai Krozone (Crozon) kuris pagal viską bretonams yra tolygus mūsiškei Neringai – tylaus, ramaus poilsio vieta, su besikandžiojančiom kainom:) Būtent viešbučių stygius ir paskatino mus improvizuot ir ieškot alternatyvios gyvenamosios vietos, kurią, nors ir nelengvai, bet vis tik radom dėka www.gites-de-france.com/ saito, dar vieno dalyko, apie kurį sužinojom iš savo knygutės apie Normandiją ir Bretanę. Taigi, išvažiavę iš Lanjono, pakeliui aplankę porą chateaux, kurios buvo tikrai gražios ir įspūdingos, bet mus lydėjęs lietus ir/ar nemažas įėjimo mokestis neleido pilnai jomis pasigrožėti,

pilis-5029308

galų gale aptikome tą kaimą, jeigu taip galima pavadint iš dviejų namu, svečių namų (kuriuose ir gyvenom), dviejų pagalbinių patalpų ir bažnyčios susidedančią gyvenvietę. Na, kad ir kaip ten bebūtų, į savo užsibrėžtas ribas – nemokėti daugiau nei 20 eurų žmogui už nakvynę – mes įtilpome, nes už dvi naktis paklojom 150 eurų, o papildomai dar gavom ir pusryčius, kurie gal ir nebuvo įspūdingi, bet skanūs ir sotūs – šviežios bagetės (pranc. batonai), galetės ir krepai ( tradiciniai bretoniški blynai, labai primenantys mūsiškuosius lietinius), sviestas, džemas, sūris, kava, pienas, sultys, ir tikrai jokių problemų su pakartotiniu lėkščių papildymu:) Smagus ir iki šiol šypseną sukeliantis prisiminimas iškyla prisiminus mūsų šeimininkes – puikus pavyzdys, kad google vertėju naudojasi visi, nes iš laiškuose demonstruoto perfect english realybėje liko tik primitive english ir tai su vargu:) Atvykę į namus ir įsikraustę vakarą ten ir praleidom, nes buvom ganėtinai pavargę nuo pastovaus važinėjimo, tad nuo popietės visa veikla tebuvo vakarienės gamyba, vyno degustacijos ir trumpa išvyka apžiūrėt bažnyčios, kuri, beje, tikrai labai graži ir įspūdinga, žinančio žmogaus įvardinta kaip “romaninio stiliaus”.

baznytele-3919310

Taipogi dar verta paminėti, kad aplankėm ir Menez-hom,

menez-hom-geresniu-oru-5879313

aukščiausią aplinkinių vietų viršūnę, 333 metrai virš jūros lygio, nuo kurio atsiveria puikūs, keliolika ar net keliasdešimt kilometrų siekiantys vaizdai ir tuo pačiu vienodo atstumo tašką tarp Londono ir Paryžiaus.

pointe-de-penhir-1-8209311 pointe-de-penhir-2-6849312

9 diena.

Išsimiegoję ir papusryčiavę nusprendėm, kad laikas užsiimti kuo nors naudingo, todėl patraukėm link Krozono, o bevažiuodami patyrinėjom savo “shell’ą” ir nusprendėm, kad labiausiai patraukli vieta turėtų būt Pointe de Penhir, kuri, kaip jau turbūt nieko nenustebinsiu tai pasakydamas, pasirodė visiškai pelnytai įvertinta dviem žvaigždutėm.

Pasivaikščioję aplink, pasėdėję ant saulutės, pagurkšnoję vynelio, galų gale nusprendėm, kad laikas važiuot namo pietaut. Šalia Krozono įsukom į prekybcentrio aikštelę ir pajutom kažką negero.. Taigi, praktinis patarimas nr. 6 – jei esi monopolistų vergvaldžių prispaustos šalies, tokios kaip, pvz., Lietuva, gyventojas, tai turėk omenyje, kad civilizuotose šalyse, tokiose kaip, pvz., Prancūzija, prekybos centrai sekmadieniais nedirba, šeštadieniais dirba tik iki 12.30, o darbo dienomis – nuo 8.30 iki 19.30 su pietų pertrauka maždaug nuo pirmos iki antros. Ir kalbam ne apie mažytes parduotuvytes, o apie normalius, didelius prekybcentrius. Taigi, sužinoję tokią stulbinančią naujieną grįžom alkani ir be vyno:), bet laimei, iškapstėm įvairių Lenkijoj pirktų gėrybių likučius ir kažką visai skanaus ir sotaus iš jų pavyko padaryt. Nusnūdę popiečio, sėdom ir išlėkėm pasidairyt po netoliese esanti Kimperą (Quimper). Atvykę jau vos ne tradiciškai patekom į kažkokią miesto šventę – nepaisant to, apėjom šventę aplink ir nuėjom toliau žiūrėt miesto. Bevaikštant aptikom atidarytą mažą privačią parduotuvėlę, kurioje buvo ir vyno! Valio!! Nesvarbu net ir antkainis – mokėjom po kokius 4 eurus už butelį. Kaip Prancūzijai, čia jau nemažai, nors Lietuvoj už tokį vyną mokėtum ~25-30lt. Kad ir kaip ten bebūtų, vaikštom po miestą toliau. Kimpero centre teka kanalas, kas šimtą metrų jį kerta pėsčiųjų tiltelis, visas apsodintas gėlėm, apkabinėtas klombom – nors iš pirmo žvilgsnio tos gėlės visai nedera viena prie kitos, kartu jos sudaro labai gyvybinga ir akį traukiantį vaizdą.

kanalas-4399315

Architektūros mėgėjams Kimpero reiktų jokiu būdu nepraleist jau vien dėl jame esančios milžiniškos gotikinės (turbūt) katedros. Statinys tikrai įspūdingas, ir aplink stovintys tik nedidukai dviejų trijų aukštų namukai tą įspūdį tik sustiprina.

quimper-katedra-5819314

Taipogi Kimpere pirmąkart pamatėm ir tradicinius Bretanės namukus, taipogi labai žavingas ir neįprastas akiai reginys. Pasivaikščioję dar kurį laiką, užsilipę į kalną-parką, pavaikščioję senamiesčiu, grįžom namo ir po nedidelės vakaronės (vyno juk jau vėl turėjom:) ) nuėjom miegot.

 

 

 

 

10 diena.

Papusryčiavę ir prie pusryčių stalo maloniai pabendravę su čia taip pat apsistojusių prancūzų porele pakilom į kelią. Įvažiavę į greitkelį, neužtrukom pasiekti Karnaką (Carnac) – vietą, kuria mini daugybė atskirų šaltinių, kelionių organizatorių ir netgi mūsų tikrai protinga ir išsami knygutė, įtraukusi Karnaką į “25 dalykai, kurių nevalia praleisti Normandijoje ir Bretanėje” sąrašą. Tiksliau, ne patį Karnaką, o Karnako megalitus, eilėm ir sistemingai sustatytus akmenis, kurie pagal aprašymus turėjo būt beveik kaip garsusis anglų Stounhendžas. Turėjo..:) Esmė buvo ta, kad akmenų ten tikrai buvo, ir daug, ir sistemingai sustatytų, bet.. jie buvo arba visai mažiukai, arba aptverti, arba, dažniausias variantas, ir mažiukai ir aptverti, o prie aptvertųjų patekti buvo galima tik su gido vadovaujama grupe.

megalitai-6529316

Nenorėjom nei užgaišt laiko, nei išlaidaut, juolab kad ir tie megalitai mus gerokai nuvylė, todėl pusvalandžiuką apie juos paklaidžioję nužingsniavom tolyn, sėdom į mašiną ir išvažiavom į Kuberoną (Quiberon ). Kuberonas yra siauras, keliolikos kilometrų iškyšulys, į kurį įvažiuojant vienoj vietoj eina kelias, o už kelio – tiek į vieną, tiek į kitą puses po ~10 metrų sausumos, ir vandenynas. Tai irgi populiari prancūzų kurortinė vieta. (Taip pat, planuojant kelionę ir/ar turint laiko, patartina iš Kuberono persikelt į Gražiąją Salą – kaip iš dainos neišmesi žodžių, taip ir pavadinimo nepakeisi – Belle ile ir reiškia būtent gražią salą) Šiek tiek pavažinėję radom neblogą pliažą, kuriame ir praleidom kelias valandas. Ten pirmą kartą kelionės metu įlindom į vandenyną pasimaudyt, bet ilgai neužtrukom, nes vanduo, nepaisant liepos pabaigos, buvo labai šaltas.

pliazas-quiberone-3389317

Vakarop atvažiavę į šalia Vano (Vannes) įsikūrusį viešbutį, kuriame turėjom du numerius dviem naktim už bendrą 164 eurų sumą, buvom keletą kartų nustebinti. Pirmą kartą nustebom, kai gavom kambarį su “vaizdu į gatvę” – o gatvė yra maždaug Vilnius-Kaunas lygio greitkelis. Lango atidaryt neįmanoma, nes triukšmas baisus. Edita iškart nuskubėjo reikalaut pakeist kambarį. Administratorė nelabai norėjo tą daryt, bet po Editos piktos veido išraiškos ir garsaus balso netikėtai “prisiminė” kad dar turi kambarių pirmam aukšte į kiemo pusę, kuris mus visai tenkino, bet kaip ir visi kiti numeriai buvo tragiškai mažas. Antrą kartą buvom nustebinti, kai Evaldui nuėjus iškraut lagamino iš mašinų, už nugaros jis išgirdo kažką riaumojant lietuviškai, ir atsisukęs išvydo link jo bėgantį stambų ūsuotą dėdulę, kuris buvo labai laimingas jį ten matydamas. Kaip vėliau paaiškėjo, dėdulė, vardu Rolandas viešbutyje jau gyveno kurį laiką, mat jo fūra sugedo, o vietiniam servise negali jos pataisyt, kol negaus siunčiamų detalių. Pažintį pradėjus švęst, nustebom trečią kartą, mat Edita nusprendė, kad jei jau vargšas Rolandas čia gyvena antra savaitę, kaip jis pats teigė, tai viešbučiui derėtų padovanot jam butelį vyno, ir nuėjus pas administratorę bandė pramušt tą dovaną, tačiau išgirdo, kad tas vyrukas čia gyvena tik vieną naktį. Neaišku, kas melavo, bet viskas baigėsi tuo, kad Evaldas nuėjo atsiprašyt už įvykusį nesusipratimą:) Vakarui artėjant į pabaigą paaiškėjo, kad Rolandas nebepajėgus pats pargrįžti į kambarį nuo lauke buvusios pievutės, todėl Evaldui teko jį partempt. Nors šis lyrinis herojus ir pats nesijautė itin tvirtai, tačiau už save ryškiai didesnį tiek į viršų, tiek į šonus pilietį Rolandą vis tik parvilko į jo numerį ir nuėjo miegot. Likusi kompanijos dalis jau buvo sugulus prieš tai.

11 diena.

Išsimiegojus buvo nuspręsta, kad reikia toliau važiuot chillint paplūdimyje. Kvietėm ir Rolandą, bet jis jautėsi prastai tiek fiziškai, tiek morališkai, todėl atsisakė. Didžioji dienos dalis praėjo drybsant prie vandenyno. Vakarėjant grįžom į viešbutį, šiek tiek užkandom ir išvažiavom apžiūrėt Vano. Miestukas paliko labai gerą įspūdį netgi nepaisant prasidėjusio lietaus. Gausybė tradicinių bretoniškų namukų, siauros, bet tvarkingos gatvelės, nedidukės kavinukės, didinga katedra centre. Vaikštant aplink centrą – įspūdinga sena gynybinė siena. Grįžę namo išsikepėm po kepsnį ir nuėjom miegot.

Vannes-sienos-2179318vannes-9379319

12 diena.

Atsikėlę patraukėm į Bretanės sostinę Reną (Rennes). Atstumas nedidelis, todėl dar leidom sau keliose vietose nusukt prie įvairių Chateaux.

Pasaku-pilis-849321

Vėliau, jau atvykę į Reną aplankom prekybcentrį – paskutinis rimtas užsipirkimas prieš grįžtant atgalios į Lietuvą, tame tarpe ir lauktuvių (kurioms pagrinde pirkom saulėj džiovintus pomidorus, bretoniško alaus ir nugatą – medaus ir riešutų desertą, kažkuo panašų į šokoladą). Apskritai paėmus, mitas, kad Prancūzijoje brangus maistas. Taip, parmos kumpiai ar pieno produktai tikrai nepigūs, bet nemažai produktų – pigesni nei Lietuvoj, tame tarpe sultys, alkoholis, padažai, užkandžiai, sūriai. Atvykstam į viešbutį, bet per anksti, tad važiuojam link centro.

Rennes-katedra-3369323rennes-6579324

Po valandžiukės grįžtam, registruotis jau galima. Turbūt esam pirmieji viešbučio svečiai. Išankstinės rezervacijos akcijine kaina yra labai geras dalykas, keturvietį rezervuojamės už 58 eurus, tačiau atvykę sužinom, kad “keturvietis” – tai du dviviečiai greta vienas kito. Nieks dėl to labai neliūdi. Pradedam ruoštis pasivaikščiojimui po Reną – miestas didelis, virš 200 tūkst. gyventojų, tad ir pažiūrėt turėtų būt ką, bet Edita pradeda jaustis ligone, pakyla temperatūra. Tenka greit eit į viešbučio barą ieškot vaistų. Marokietiškos kilmės berniukas bare gerokai nustebina Evaldą, kai šiam paprašius brendžio sureaguoja “Brandy? What is it?”. Šiaip ar taip, pažiūrėjus visą baro asortimentą paaiškėja, kad brendžio bet kokiu atveju nėra, tad Evaldas prašo dvigubą (80gr.) džino. Berniukas be jokio pamatavimo šliūkštelna džino, paklausia ar tiek gerai. Kadangi už dvigubos porcijos kainą įpilta bent triguba, Evaldui atrodo, kad užtenka. Sugirdžius džiną su karšta arbata ir paguldžius į lovą ligonė greit pradeda atsigaudinėt, ir į pavakarę jau važiuojam į Reno centrą. Deja, smarkiai lyja lietus, malonumas mažas. Evaldas su Edita atsiskiria nuo Vaidos su Artūru ir eina į musee des beaux-arts, kur juos maloniai nustebina įėjimo kaina – 1,1 euro nuo žmogaus, nors visažinė knyga teigė, kad bus 4,5 euro. Muziejus didelis, susideda iš trijų dalių : skulptūros, istoriniai radiniai (tame tarpe jau beveik banalios, bet vistiek velniškai įdomios mumijos) ir paveikslų. Įdomiausia dalis – paveikslai, ypač turint omeny, kad eksponuojami keli Pikaso ir Rubenso paveikslai. Vaida su Artūru tuo tarpu vaikšto per lietų ir jų niekas nenustebina:) Vėliau dar prasieinam miesto parku, kuris saulėtą dieną turėtų būt labai gražus ir spalvingas,

Centrinis-rennes-parkas-7569322

apsukam pora ratų senamiesčiu. Tradicinių namukų gausa glosto akis. Be viso to, Renas išsiskiria dviem dalykais : pirma, kad yra labai daug jaunimo, nes kas ketvirtas miesto gyventojas – studentas (mat Rene yra labai didelis ir pripažintas universitetas), ir antra – tai mažiausias miestas pasaulyje turintis metro. O dar sako, kad trigubai didesnis Vilnius – per mažas tam miestas. Pasivaikščioję grįžtam namo ir anksti sugulam, nes laukia labai sunki diena.

13 diena.

1400 km. – toks mūsų dienos planas. Nuo Reno iki Prahos. Atsikeliam prieš 8 ryto, greit susikraunam ir išvykstam iš Reno, iš Bretanės, ir apskritai iš Prancūzijos. Pirmi 700 km praeina sąlyginai greitai ir lengvai – visą laiką važiuojam greitkeliais. Greitkeliai, beje, mokami, ir kainuoja tikrai nemažai (nuo Reno iki Vokietijos sienos atsiejo sumoj apie 60 eurų), užtat juose nedaug mašinų – visiška priešingybė Vokietijos autobahn’ams, kurie nekainuoja nieko, užtat mašinų – gyvas velnias. Vaida su Artūru labai ieškojo lauktuvių su Bretanės simbolika/atributika, bet nesėkmingai. Taigi, praktinis patarimas nr. 7 – Bretanėje suvenyrų parduodama nedaug ir mažai kur, bet yra kelios spec. suvenyrų parduotuvėlės pakelėse, arba turistų informacijos centrai didesniuose miestuose, tad jei kažkurį pamatėt, apsipirkit iškart, kad nereikėtų po to gailėtis. Vokietijos siena kirtom kažkur apie pietus, gal kokia 2-3 valandą, ir iškart prasidėjo : krūvos mašinų, kelių remontai, kamščiai. Papuolėm į du kamščius, abiejuose praradom po gerą valandą laiko. Į Čekiją įvažiavom jau sutemus, Prahą pasiekėm tik apie 11 vakaro. Ilgai klaidžiojom po gatves, nes viešbutis buvo toli nuo centro (užtat arti metro), o gausybės dėl remonto uždarytų kelių dėka iš GPS nauda buvo menka. Galų gale, šiek tiek prieš 12 nakties suradom viešbutį ir užėjom. Viešbutis siaubingas, purvinas, apšnerkštas, elementarus privatizuotas barakas, nuomojamas už pinigus (44 eurai nakčiai, 4vietis numeris, du kambariai po dvi vietas). Pirmoji ir iki šiol vienintelė vieta, kurioje http://www.booking.com mane nuvylė. Kita vertus, ne saito kaltė, kad į jį sudedamos gražios foto, kurios apgaudinėja žmones, nes realiai nieko panašaus jie negauna. Ta proga norėčiau rekomenduot viešbučio “Prague garni” ir greta jo esančio panašios išvaizdos, kainos, ir turbūt kokybės “Fortuna luna” net nesvarstyt kaip galimo varianto, nebent jūs absoliučiai biudžetiniai. Šiaip ar taip, prisiregistravę greit išlūžom nepaisant betvarkės. 1400 km ir 14 val automobilyje visgi yra daugoka..:)

14 diena.

Praha. Turbūt dauguma Prahoj yra lankęsi, tad dienos aprašas bus labai trumpas. Išėję iš viešbučio patraukėm link metro. Nusipirkom visą dieną neribotai galiojančius metro ir tramvajaus bilietus už tikrai priimtiną kainą (nepamenu tikslios, bet apie 150 kačiukų, 100kČ=13lt) leidomės maišyt Prahą. Aplankėm visus pagrindinius traukos objektus – Tyno mergelės Marijos katedrą, astronominį laikrodį, Karalių rūmus, Karlo tiltą, prisivažinėjom ir tramvajum, ir metro, skaniai papietavom kažkuriam restoranėlyje.

sv.-vito-katedra-989327 tyno-mergeles-katedra-8989326

Nusprendę įkalt čekiško alaus visai netikėtai radom labai pigią užeigą per pora šimtų metrų nuo minėtojo laikrodžio, už bokalą alaus mokėjom ten apie 26 ar 28 kačiukus, nors už poros šimtų metrų palapinėj pardavinėjo alų skardinėse už 50 kačiukų. Galiu rekomenduot, kavinė vadinasi “Tynska literary café” (googlej lengvai rasit) ir tikrai turėtų patikt tiems, kam Vilniuj patinka tokios vietos kaip “In Vino” ar “Artistai”.

Tynska-literary-cafe-9609329

Po poros alučio dar pasivaikščiojom po centrą, o sutemus grįžom ir sugulėm, vėl laukė sunki diena.

saulelydis-prahoj-4069328

15 diena.

Anksti ryte išvažiavom iš Prahos. Laukė sunkus kelias per Lenkiją, tad daug džiaugsmo dėl to, kad grįžtam namo, nebuvo. Dar liūdniau pasidarė, kai paaiškėjo, kad “puikiajame” viešbutyje per dešimt minučių pusryčių iš užrakinto kambario pavogė Editos piniginę. Važiavom lėtai ir sunkiai, į pavakarę dar prasidėjo smarki liūtis. Į Lietuvą įvažiavom tik apie pusę 12 nakties. Siurprizai tuo nesibaigė, nes Alytuj Evaldą dar už greitį sustabdė žalieji. Jo ilgo liežuvio, o ypač pažadų apie “stambias kupiūras” suvilioti kyšininkai jį paleido po pažado “baudą” padėti ant galinės sėdynės. Taigi, už 10 eurų buvo panaikinti +23 km/h miesto ribose.. neblogai:) (kita vertus, niekas stambaus nominalo kupiūrų jiems ir nežadėjo, o eurų banknotai iš tikro gerokai stambesni lyginant su litais:) ) Na, bet greičio daugiau nieks neviršijo, į namus grįžom visi sėkmingai, tad tokia juokinga gaida ir baigėsi ši nuostabi kelionė.

Dar kelios pastabos ir rekomendacijos :

· Jei prioritetas – gamta, labai kruopščiai atsirinkit, ką verta aplankyt, nes Normandijos ir ypač Bretanės žemėlapiai knibžda “lankytinomis vietomis”.

· Bretanės šiaurinė ir vakarinė dalys yra daug įspūdingesnės už likusias.

· Nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio – nacionalinės prancūzų atostogos, tad nakvyne šiam periodui pasirūpinti reiktų ypač anksti.

· Būtinai įsigykit gerą ir išsamią knygą-gidą apie regioną, kurį planuojat lankyt. Pravers.

· Degalus Prancūzijoje geriausiai piltis pusiau automatinėse didelių prekybos centrų kolonėlėse, jose litro kaina gerais 7-10 euro centų mažesnė nei likusiose. Labiausiai paplitęs prekybos centras – E. Le Clerq

· Nesivežiokit vietinių pelėsinių sūrių mašinoj, nes teks ilgai vėdint:) Jei turit nesuvalgyto sūrio, geriau išmeskit ir užsimanę nusipirkit naują, jie ten pigūs, o nuo kvapo salone neapsaugo netgi užrišus sūrį celofaniniame maišelyje ir įmetus jį į bagažinę.

· Šie regionai pasižymi lėtu, neskubiu gyvenimo tempu, tad tūsų, klubų ir nightlife’o mėgėjams geriau pasirinkt kitus maršrutus.

· Bretanė yra ne tik labai gražus, bet ir gan lietingas regionas, tad būkit tam pasiruošę.

Xvim

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas