Keliautojų pasakojimai

Sendaikčių parduotuvėlė Tiešusiedzie gatvelėje

IMG_3622

Norintiems susipažinti su senuoju Pekinu tiesiog būtina aplankyti „Uždraustąjį purpurinį miestą”, „Dangaus šventyklą“, imperatoriškuosius parkus, budistų bei daosistų šventyklas. Tačiau niekas taip nepadės pajausti „Šiaurės sostinės“ praeities gyvenimo, kaip senieji Pekino kvartalai. Hutonguose (hutung, 衚衕; pinyin hútòng)  šiandien vis dar galima užtikti senąją Kiniją: atliekų smarvę, kartaus sezamo aliejaus kvapą, popierinius žibintus, pardavėjų riksmus bei skardų juoką, įkyrų, tačiau draugišką raginimą apsilankyti jų parduotuvėlėse, kur jums pasiūlys nuo pigių Budos, Konfucijaus, terakotinių karių ar pirmininko Mao statulėlių iki naujausių kino filmų DVD diskų. Čia visuomet sutiksite senukus su „kiniškomis“ barzdomis ir, be abejo, išgirsite graudžias ir ilgesingas jų er hu kančias. Gyvenimas čia teka ramiai − medžių bei pavėsinių šešėlyje senukai geria aromatingą arbatą ir žaidžia kiniškomis šaškėmis ar kortomis, čia pat gatvėje hutong‘ų gyventojai gamina maistą, slampinėja šunys, laikas nuo laiko suskamba įspėjantys dviračių skambučiai.

Pasivaikščiokime po vieną seniausių Pekino hutongų – Dadžalan (大栅栏; pinyin Da zha lan). Hutongo pavadinimas kilo nuo didžiausios jame esančios gatvės.  Dadžalan arba vietiniu dialektu vadinama Dašilar (Da shi lan‘r) – viena seniausių ir žymiausių Pekino prekybinių gatvių. Aplink šią gatvę 1,3 km kv. plote yra daugybė senų, tačiau gerai išlikusių pastatų, kurie laikomi svarbiu kinų kultūriniu paveldu.

Dadžalan istorija prasideda 1488 –ais, Mingų dinastijos valdymo metu. Anuomet, siekiant apsaugoti vietos gyventojus nuo plėšikų antpuolių, Pekine buvo įvesta komendanto valanda. Imperatoriaus rūmų įsakymu, daugelio hutongų gatvėse buvo įrengtos užkardos. Cingų dinastijos valdymo metu tokių užkardų buvo įrengta dar daugiau. 18 – ais imperatoriaus Cianlungo (乾隆; pinyin Qian Long, 1753) valdymo metais Pekine tokių užkardų buvo net du tūkstančiai. Būtent tada Langfangsitiao (Langfang, pažodžiui „Ketvirtoji veranda“) rajono pavadinimas buvo pakeistas į Dadžalan („Didžioji užkarda“).

Boksininkų sukilimo metu 1900 m. gegužę šis hutongas buvo sudegintas. Vėliau jį gerokai apgriovė čia įsivežusios aštuonių šalių aljanso kariuomenės pajėgos. Tačiau iškart po to šis rajonas žaibiškai atgimė. Vos per porą metų jis buvo visiškai atstatytas. Ir šiandien  toliau išlieka senojo Pekino enciklopedija.

Dadžalan gatvelėse, kuriose nesunku pasiklysti, kimšte prikimšta miniatiūrinių parduotuvėlių, kaligrafijos studijų, restoranėlių, arbatinių bei amatininkų dirbtuvių. Tačiau bene įdomiausia įkišti nosį į sendaikčių parduotuves. Būtent į sendaikčių, nes didžiojoje dalyje vadinamųjų antikvariato parduotuvių prekiaujama pigiais padirbinimais, o autentiški antikvariniai daiktai – tikrai brangūs.

Apsilankykime vienoje iš mieliausių sendaikčių bei senų knygų parduotuvėlių, kokias teko matyti. Ji įsikūrusi Tiešusiedzie (铁树斜街; pinyin Tie Shu Xie Jie) gatvelėje. Čia už labai padorią kainą galima įsigyti įvairių senų kiniškų leidinių, paveikslų, fotografijų, atviručių, knygų žymeklių ir kitų niekučių. Beje čia galima įsigyti ir knygų bei Pekino gidų, ne tik kinų, bet ir anglų kalba. Skirtingai nei daugelis kinų prekeivių, parduotuvės šeimininkė niekuomet nebandys jūsų apmauti, visuomet su šypsena pasitiks lankytojus ir mielai leis apžiūrėti jus dominantį daiktą. Savininkė, jai patikusiems lankytojams, dovanoja savo pačios pagamintus rankdarbius.

DSC_0100 IMG_3619 IMG_3621 IMG_9454 IMG_9455 IMG_9457

Pamačius mūsų reakciją į seną kinišką lempinę radiją “Haiyan” iškart puolė demonstruoti kaip ji veikia:

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas