Keliauk su knyga

Nelengvai virškinama sriuba

Monospektaklis „Sriuba“pastatytas pagal to paties pavadinimo Mikalojaus Vilučio pjesę, o režisuotas Rimanto Tereso. Jame skamba Romo Lileikio dainos, pagrindinį vaidmenį atlieka Gediminas Storpirštis. Spektaklis pasižymi filosofiniu tonu, tačiau tonui sušvelninti jis perteikiamas per ironijos ir grotesko prizmę. Čia iškeliami dievoieškos klausimai, klausimai apie gyvenimą, mirtį, laikinumą, kūrybą, prasmę būti ir nebūti. Kokia gyvenimo prasmė? Ar ją turi pateikti dievas ar žmogus turi susigalvoti pats? Ar dievas išvis yra? Kas svarbiau- ar protas ar jausmas? Kas yra mirtis? O kas tiesa? Kam sukurtas pasaulis, o kam gyvenimas? Ar siekiamybėje, smalsume nėra paslėptas pats žavesys, ar sulauktame momente, sužinojime jis neišnyksta? Čia verdant sriubą ne jos skonyje, o pačiame virimo procese slypi esmė.

Besirenkant žiūrovams scenoje girdimi smarkaus lietaus garsai. Šis melancholiškas garsas įveda į būsimą spektaklio nuotaiką. Išeina pagrindinis veikėjas- dėvi paltą ir skrybėlę. Scenoje padvelkia kažkokiu bohemiškumu ir desperacija. Tai istorija apie daugiabriaunį menininką: muzikantą, tapytoją, rašytoją, bandantį atsakyti į svarius būties klausimus savo gimtadienio išvakarėse. Nelaukiamo gimtadienio. Tai vaikystės atsiminimų kupinas monologas, ar kartartėmis galima sakyti dialogas su įsivaizduojamu draugu Kostu- kėdės apvilktos paltu ir skrybėle pavidalu. Spektaklio protagonistas Mikalojus verda puodą sriubos, savo draugams, kurie turi ateiti rytoj- švęsti dar vieną gimtadienį. „Ateikit, kviečiu“, o verčiau neateitų: „man antropofobija, vengiu daug žmonių“ teigia jis. Taip žiūrovas vedamas į suvokimą, jog Mikalojus atsiskyręs menininkas, jog jo vidinis pasaulis neeilinis, o intravertiškas ir sutelktas į patį save, ieškantį ir nerandantį, o iš to išsišakoja beprotybės užuomazgos.

Spektaklis_Sriuba (2)

Scenografijoje akims nuklysti yra kur- čia ir stiklinis ištapytas stalas dengtas staltiese, kelios kėdės, ir kamputyje, po didele lempa lūkuriuojanti gitara, dėmesį atkreipia du dideli molbertai, rašymo mašinėlė, ir tvarkingai sudėliotos lėkštės bei bliūdeliai sriubai. Daiktai atlieka ne tik vienkartinius, tiesioginius, jiems priskirtus vaidmenis, bet pasitarnauja ir įsikūnija kitokiuose amplua, pavyzdžiui, staltiesė pavirstanti gyvate, kėdė pavirstanti tyliu klausytoju, molbertas nudėliotas gėlėmis- sodu. Mikalojaus kaip juodo darbo nemačiusio kūrėjo baltas rankas saugo pirštinės, čia karančios rankogaliuose, čia dengiančios plaštakas. Scenoje ir projekcijose galima pastebėti paties pjesės autoriaus tapytų darbų, jie kiek makabriški, truputėlį šmaikštūs ir tuo pačiu truputėlį kraupūs. Dėmesio centre- žmogus. Kaip ir Mikalojus- jo realybė truputėlį kraupi, tačiau galima rasti ironijos užmuomazgų, o jo centre jis pats.

Gediminas Storpirštis spektaklyje gyvas, guvus ir plastiškas, scenoje jis užpildo erdvę, jo daug ir visur. Herojus Mikalojus suvaidintas dviprasmiškai, čia jis surimtėja ir įtaigiai dėsto mintis apie prasmę būti ir prasmę nebūti, čia staiga nuotaika pasikeičia ir jis ima suktis ratu dainuodamas, tarytum bandydamas nugalėti išprotėjimo baimę. Be to, jog tai monospektaklis ir aktorius neturi už ko pasislėpti, turi užpildyti visą sceną vien savimi, jam tenka dar daugiau iššūkių, pavyzdžiui, apsipilti ledo gabalais ar gerti neaiškią, pačio išvirtą mėlyną sriubą. Jis turi būti ir savo draugu ir priešu viename, o dar gimtadienio išvakarės… Ir tiek klausimų galvoje. G. Storpirštis nepalieka žiūrovo vieno sau stebėti reginį, jis neretai įtaigiu žvilgsniu kreipiasi į jį tartum ieškodamas atsakymų.

IMG_8127

Spektaklį galima pavadinti itin muzikaliu,Gedimino Storpirščio lūpomis nuskamba ne viena Romo Likeikio sukurta baladė puikiai pritinkanti bendram spektaklio fonui, o fone kartartėm išgirstame Vytauto V. Lansbergio ar Vytauto Kernagio balsus. Muzika sušvelnina ir pagyvina Mikalojaus vienišą ir klausimų pritvinkusią būtį, nukelia į kažkokią melancholijos pritvindytą erdvę ir palieka žiūrovui erdvės pamąstyti.

Projekcijos rodančios vaikystės atsiminimus pagyviną Mikalojaus kaip vaiko matymą ir nupiešia visą šį paveikslą ryškesnėmis spalvomis; potvynis, žiema, senos fotografijos, ledas, vaikas pjaunantis lėlei galvą. Mikalojus vaikystėje nupjovė lėlei galvą. Ne is žiaurumo, iš nekalto smalsumo, noro sužinoti- kodėl ji pasodinta atsimerkia, o paguldyta užsimerkia? Ne žinojimas, o akimirka iki sužinojimo svarbiau. Savęs suvokimo kelyje jis savęs kaip lėlės išsiardyti negali, negali pasižiūrėti kodėl ir kaip tam tikri dalykai dedasi jo viduje, todėl kreipiasi į dievą: „kokia prasmė?“ Tačiau jis pats turi ją sau susigalvot, juk niekas į rankas prasmės nedalina. „Dieve, duok man priešą“- prašo Mikalojus-, „kad jis man tiesą pasakytų, kad žmogumi, ne žmogeliu būčiau. „Bet tu pats esi sau priešas. Ir žinojimas slypi tiktai tavyje.

Mikalojus kalba, kad dievas sutvėrė žmogų kaip puodžius puodą, o gyvenimas kaip košės dubenėlis, kurį davė dievas. Tačiau egzistuoja trys nežinojimai:

Ar žmogus puodas gali į save dėti viską ką nori?

Ar tie, kurie yra aplink žmogų puodą gali dėti į jį viską ką nori?

Ar žmogus puodas rieda nuo kalno kol sustoja?

Ar?…

Šie klausimai paliekami atviri žiūrovui, suvokti, apmąstyti ir savyje surasti smalsumo, ieškojimo džiaugsmą. Svarbu nesužinoti, o klausti, būti smalsiu. Svarbu jausti, per jausmą, o ne protą ateina suvokimas.

Visą spektaklį virta sriuba pabaigoje Mikalojus dosniai dalinasi su gimtadienio svečiais- žiūrovais. Tarytumei- imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas…

Išėjęs iš spektaklio žiūrovas neabejotinai išsineša daug klaustukų, apmąstymų ir suvokimo momentų. Galbūt jis jaučiasi ne iki galo sotus ir ne visko paragavęs, gal ne viską suvirškinęs, tačiau argi siekiamybėje suvokti, paragauti ir pajusti jau neslypi prasmė?

Aistė Verpečinskaitė

IMG_8114

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas