Istorijos labirintai

Senojo Vilniaus Raudonųjų žibintų kvartalo plaštakės

                                                            Prostitutės, 1912 m. nuotraukos 

Pirmasis seniausios pasaulio profesijos atstovių paslaugų teikimo atvejis žinomas jau III a. pr. Kr., o ištakos, be abejo, siekia dar senesnius laikus. Tada prostitucija buvo laikoma garbingu užsiėmimu. Šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių paslaugomis besinaudojusiems šventikams tai padėdavo geriau bendrauti su dievais.

Ilgainiui požiūris keitėsi. Senovės romėnai parsiduodančias moteris ženklindavo baltais perukai, graikai atimdavo auksinius papuošalus ir draudė rodyti su brangaus audinio drabužiais. Vėlesnėmis epochomis jas bausdavo piniginėmis baudomis, provincijoje siųsdavo gyventi į kaimo galą, kur dažniausiai būdavo išstumiami nepageidaujamieji, tačiau iki šiol pavyko pasiekti tik tiek, kad šis verslas nelaikomas garbinu.

Daugiausia „naktinių plaštakių“ susiburdavo didžiuosiuose miestuose, kur gyventojai buvo ne tik pakantesni, bet net pageidavo tokių paslaugų. Ne išimtis ir Lietuvos miestai, o tarp jų – Vilnius. Apie Vilniaus miesto prekiautojas meile daugiausia sužinome iš carinio likotarpio, kai jų veikla buvo legalizuota.

Prekeivėms meile „chaltūra“ irgi nesvetima

1843 m. per venerinių ligų protrūkį visoje Rusijos imperijoje, ir Lietuvoje, viešnamiai buvo įteisinti. Tokių įstaigų darbuotojos privalėjo dukart per savaitė tikrintis ar neserga sifiliu, ir mokėti mokesčius, tik tokiu atveju buvo suteikiamas leidimas dirbti Vilniuje. Susirgusios „plaškakės“ buvo priverstinai gydomos. Vengenčiųjų gydytis laukdavo piniginės baudos ar net tremtis. Beto, susirgusios venerinėmis ligomis privalėjo nurodyti kaltininką.

                                                     Vilnius, Didžioji gatvė, XIX a. pabaigos nuotrauka

Tada Vilniuje buvo įsikūrę apie 20 viešnamių, tačiau dauguma šios profesijos atstovių manė, kad mokėti mokesčius per brangu ir rizikuodavo dirbti nekontroliuojamos. Nusižengusios „plaštakės“ buvo kruopščiai registruojamos, konfiskuojami jų dokumentai. Jeigu prekeivė meile nuspręsdavo persikelti gyventi į kitą vietą, turėdavo perspėti Sveikato apsaugos komitetą. Taisyklės griežtai draudė aptarnauti jaunuolius iki aštuoniolikos metų ir net gyventi viešbučiuose, šalia mokyklų ir butų, kuriuose yra nepilamečių. Nepaisant draudimų, ano meto dokumentuose daugybė tokio pobūdžio nusižengimų. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto Saratovo pulko vadas parašė skundą Vilniaus generalgubernatoriui piktindamasis policininkais, žinojusiai, kad prostitut Mašką sirgo venerine liga, bet neatvedusiais jos į ligoninę. Prekeivė meile spėjo apkrėsti du kaininkus ir vieną eilinį. Karininkui neliko nieko kita, kaip prie Maškos namų Antakalnio gatvėjė paskirti budėtoją, kuris neįleistų pas ją kariūnų.

Prostitutes – į Užupį!

Daugiausia viešnamių Vilniuje buvo Odminių gatvėje. Išlikę nemažai šios Vilniaus miesto gatvės gyventojų skundų dėl nepageidaujamos kaiminystės. Čia vienu metu veikė per dešimt viešnamių. Tokiose įstaigose daugiausia dirbdavo vien jaunios merginos. Vyresnio amžiaus „plaštakės“ sostinės pasilinksminimo įstaigų lankytojų nedomino. Paklausiausios buvo nuo 16 iki 20 metų merginos. Vyriausiai Vilniaus policijos archyve paminėtai viešnamio darbuotojai – trisdešimt dveji.

Dėl nuolatinių nepatenkintų „plaštakių“ kaimynų skundų ilgainiui viešnamiai buvo perkelti į Užupį, vėliau išstumti už miesto ribų.

                                                      Vilnius, Užupis, 1907 m. nuotrauka

Intelektualai elgėsi audringiausiai

Senovės Graikijoje viešnamiai laikyti slėptuvėmis, kurias aplankęs pilietis buvo ginamas visuomenės svetingumo įstatymo. Direktoriadose niekas neturėjo teisės griebtis smurto ar suimti nusikaltėlių. Ironiška, kad panašios taisyklės galiojo bažnyčiose ar dėl smulkių nusikaltimų persekiojamam studentui įžengus pro Vilniaus Universiteto kiemo vartus. Intelektualaus chuligano įvaizdį besimokantieji sustiprindavo ir nuolatiniais triukšmingais apsilankymais pasilinksminimo įstaigose.

Viešnamiuose besilankantys gimnazistai keldavo didžiausią Vilniaus miesto gyventojų nepasitenkinimą. Ne vien dėl to, kaip elgiasi intelektualus jaunimas. Šie lankytojai pasižymėjo ypatingu audringumu. Žinoma atvejų, kai švęsdami mokslo metų pabaigą jaunieji intelektualai viešnamį tiesiog apversdavo aukštyn kojomis, daužydavo viską, kas pakliūdavo po ranka. „Plaštake“ nuo girtų ar šiaip įsisiautėjusių, neretai ir apkuliančių, klientų saugodavo vadimasis bernas. Į jo pareigas įeidavo ir kambarių tvarkymas, vandens parnešimas, krosnies iškūrenimas ir t. t.

„Madam“ stengėsi maskuoti savo veiklą

Eladoje seksualines paslaugas teikdavo ir heteros. Tai buvo savita praėjusių amžių kurtizanių arba šiandienos „aukštos klasės“ prostitučių rūšis. „Plaštakių“, sugebėjusių užsitarnauti aukštesnį statusą, būta ir Vilniuje. Apsukresnės prekiautojos meile ilgainiui pačios įsteigdavo savo viešnamį ir tapdavo „madam“, tačiau tokių būta vienetų.

                                                    Prostitutė, 1912 m. nuotrauka 

Viešnamiai dėl taisyklių nesilaikymo, nuolatinių kaimybų skundų ir bejotinos įstaigos reputacijos vienoje vietoje egzistuodavo neilgai. Kai didesni viešnamiai užsidarydavo, vietoj jų tučtuojau įsikkurdavo mažesni, prisidengę įprastomis pasilinksminimo vietomis. Populiarus to meto triukas: kad įrodytų, jog įstaiga kultūringa, „madam“ įsigydavo fortepijoną.

Skirtingai nuo „madam“, kiti viešnamių savininkai į sau priklausančią įstaigą retai užsukdavo. Dažniausiai tik pasiimti pinigų. Viename Vilniaus viešnamio kambaryje buvo apgyvendinamos net daugiau nei trys prostitutės, kurios kartais miegodavo ant stalų ir suolų. Akis badė nešvara ir drėgmė. Meilės pardavėjų apatiniai stebindavo net visko mačiusius gydytojs.

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas