Istorijos labirintai

Jie gelbėjo Vilnių

IMG_0781

Taip jau nutiko, kad Kaziuko kermošius tapo vienu didžiausių šv. Kazimiero vardo garsintojų. Tačiau yra dar vienas šventasis, kuris, nors ir netiesiogiai, vis dėlto svarbus miesto švenčių palydovas. Tai – kepėjų, aludarių, sodininkų, kalvių, puodžių, stiklių, na ir, žinoma, ugniagesių globėjas – šv. Florionas.

Lietuvoje nuo seno tikima, kad šv. Florijonas sergsti nuo gaisrų. Jo skulptūros buvo statomos miestelių centruose. O saugotis tikrai reikėjo.

Padegėjams – žiaurus atpildas

1505 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, parašyta senąja gudų kalba, laikoma seniausiu Lietuvos priešgaisrinės saugos dokumentu. Joje rašoma: „Įsakėme Vaitui ir miestiečiams, kad ten, kiekvienuose vartuose, sargybinius turėtų nuolat, dieną ir naktį“. 1522 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Pirmojo privilegijoje Vilniuje patvirtinta nuolatinė įgula. Privilegijoje nurodoma, kad mieste turi būti 24 nuolatiniai sargybiniai ir jų viršininkas. 12 jų privalėjo vaikščioti po Vilnių naktį ir saugoti miestiečius nuo vagių, įsilaužėlių, plėšikų ir gaisrų.

Kai 1530 m. sudegė Žemutinė pilis, Katedra ir beveik du trečdaliai viso miesto, Vilniaus magistras įsakė visiems namų savininkams įsigyti gesinimo priemonių ir, kilus gaisrui, nedelsiant vykti į nelaimės vietą. Nustatyta, kada vakarais gesinti žibintus ir kokiu metu rytais juos galima uždegti. Be to, iš Rotušės bokšto buvo stebima, ar visi laikosi nurodymų.

IMG_0757

1766 m. Vilniuje Seimas uždraudė statyti naujus medinius pastatus, senuosius skiedromis dengtus stogus nurodyta per dvejus metus pakeisti čerpėmis, o likusiuose medinukuose buvo uždrausta laikyti degtinę ir alyvą. Šalia bažnyčių ir rūmų esantys mediniai namai turėjo būti nugriauti.

Beje, padegėjams buvo skiriamas žiaurus atpildas. 1588 m. išleistame Trečiajame Lietuvos Statute nurodyta, kad padegėjas turi būti baudžiamas mirties bausme sudeginant, o sukelto gaisro padarytas nuostolis turi būti atlyginamas iš padegėjo turto.

Gerokai vėliau paskelbtame dokumente – Vilniaus policmeisterio raporte apie 1819 m. gaisrą rašoma, kad gaisras kilo Vilniaus Paplavų priemiestyje, aludario Karpijaus namuose, dėl pastato šeimininkų kaltės. Jie miegodami daržinėje paliko neužgesintą žibintą. Kilusiame gaisre žuvo viena iš šeimininkų dukterų. Dokumente nurodoma, kad gaisro kaltininkė yra žmona, kuri dėl šio įvykio bus teisiama.

Švirkštai, siurbliai ir kabliai

IMG_0760Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1563 m. Krokuvos dirbtuvėse užsakė pagaminti Vilniui 100 švirkštų gaisrams gesinti. Tai buvo kunigaikščio dovana miestui, į kurį jis ruošėsi persikelti gyventi. Šie ir kiti gesinimo įrankiai (atsarginės žalgos, odiniai kibirai ir kt.) buvo saugomi Rotušėje. Kilus gaisrui, tekdavo skubėti į Rotušės pastatą jų pasiskolinti.

XVIII a. į gaisro vietą privalėjo vykti miestiečiai su kibirais, kabliais ir kitais įrankiais. Tačiau nepatyrę gaisrų gesintojai pridarydavo ir daug žalos, sugadindavo vandens siurblius, veikė nevieningai.

Brandmeisteris, špicmeisteriai, ugniagesiai

Pirmosios profesionalios gaisrininkų komandos Lietuvoje pradėtos steigti XIX a. Pirmoji profesionali gaisrininkų komanda buvo įkurta Vilniuje 1802 m. birželio 7 d. Tuomet Vilniaus miesto rotušėje buvo sušauktas Magistrato, Pirklių namų ir Valsčių palatos susirinkimas, kuriame nutarta įkurti nuolatinę ugniagesių komandą. Buvo nustatyta ir patvirtinta Priešgaisrinės apsaugos tvarka, o iš laisvai samdomų miestiečių suburta gaisrų gesinimo komanda. Ją sudarė 45 ugniagesiai ir keli siurblių meistrai (špicmeisteriai). Komandai vadovavo brandmeisteris. Anuomet Vilniaus ugniagesiai turėjo 4 didelius gaisrinius švirkštus, 16 metalinių kablių ardymui, 36 odinius kibirus. Špicmeisteriams ir ugniagesiams pradėtas mokėti mėnesinis atlyginimas iš miesto biudžeto. Vilniaus gaisrininkų komandos statistinėje ataskaitoje yra toks įrašas: „Vasarą komandos mokymai vyksta kasdien, žiemą – du kartus per savaitę.“

Po 1830–1831 m. sukilimo prieš caro valdžią Lietuvoje buvo uždrausta priimti dirbti „čiabuvius“ į policiją, o vėliau ir gaisrininkų komanda buvo renkama iš žemesnio laipsnio kariuomenės pareigūnų. Toks draudimas galiojo iki 1874 m.

1837 m., siekiant sumažinti gaisrų, kylančių dėl netvarkingų krosnių ir nevalytų dūmtraukių, buvo įsteigtas Vilniaus kaminkrėčių cechas, į kurį užsirašė 13 kaminkrėčių meistrų. Beje, pastarieji irgi gesindavo gaisrus ir net gaudavo už tai atlyginimą.

Imtasi ir kitokių saugumo priemonių, ypač didelių susibūrimų vietose. Puikus pavyzdys – pirmas stacionarus cirkas, kadaise stovėjęs kairiajame Lukiškių aikštės krašte. Policija 1893 m. draudė cirko pastate laikyti arklius, leisdavo juos atvesti iš arklidžių valandą prieš vaidinimą, o jam pasibaigus, „artistus“ tuoj pat reikėdavo išvesti atgal. Taip pat buvo uždrausta laikyti šieną, kitus lengvai užsidegančius daiktus po žiūrovų suolais, bufete ar šalia cirko pastato.

1846 m. caro įsakymu Vilniaus ugniagesių komanda buvo gerokai padidinta, ugniagesiams nurodyta dėvėti specialią uniformą. Stebėjimo punktas įrengtas aukštame bokšte ant Trijų Kryžių kalno. Apie kilusį gaisrą pranešdavo pavojaus signalas. Į nelaimės vietą vykdavo organizuota „procesija“: priekyje jodavo brandermeisteris, paskui jį – ugniagesių trimitininkas, perspėjantis miestiečius nesipainioti kelyje, toliau – vežimai su ugniagesiais, siurbliais, kabliais ir kitais gaisro gesinimui reikalingais įrankiais.

IMG_0765

Savanorių ugniagesių komandos

XIX a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis savanorių gaisrininkų draugijos, kurių svarbiausia užduotis buvo suburti, mokyti ir išlaikyti ugniagesių komandas. Pirmoji savanorių ugniagesių draugija Vilniuje įsteigta 1898 m. Iki 1918 m. ji buvo Jungtinės Rusijos ugniagesių draugijos (nuo 1901 m. – Rusijos imperatoriškosios ugniagesių draugijos) tikrąja nare. Šios draugijos įstatai tapo Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos veiklos pagrindu. Daugumos šių draugijų organizatoriai buvo pasiturintys Vilniaus žydai, norėję sumažinti gaisrų kilimą. Jie retai kada darbuodavosi kaip ugniagesiai, dažniausiai vadovaudavo savanorių ugniagesių komandoms.

Beje, XIX a. veikė draudimo nuo ugnies bendrovės, kurios draudė miesto pastatus nuo gaisrų. Buvo apdrausti ir ugniagesiai. 1905 m., revoliucinių neramumų paskatinti, ugniagesiai pradėjo reikalauti pagerinti darbo ir buities sąlygas. Jiems buvo padidinta alga, ugniagesių gyvybės draudimo suma, užtikrinta nemokama medicininė pagalba ligos atveju, mokamos atostogos, atidaryta mokykla ugniagesių vaikams. Net buvo skiriamos papildomos lėšos eilinių ugniagesių šeimoms „Velykų stalui suruošti“.

IMG_0755

Didaktika ir pirmieji gaisriniai automobiliai

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus ugniagesių komandoje buvo 77 ugniagesiai, 50 arklių. Ugniagesių komanda buvo padalyta į du skyrius: Centrinį ir Naujamiesčio. Pirmojo pasaulinio karo metais, Vilniuje tuo metu ugniagesiams vadovaujančio Domininko Siemaškos iniciatyva, ugniagesiams buvo skaitomos paskaitos. Dėstė šiuos dalykus: ugniagesių taktiką, gaisrininkijos istoriją, ugniagesių techniką, ugniagesių teisę ir tvarką, pirmąją medicinos pagalbą, rikiuotę ir gimnastiką, kursą apie ugniagesių arklius, buvo vedami praktiniai užsiėmimai.

1923 m. įkurta Vilniaus krašto ugniagesių sąjunga. 1923 m. gegužės 27 d. įvyko Vilniaus žemės ugniagesių organizacijų atstovų suvažiavimas, buvo priimtas Vilniaus ugniagesių sąjungos statutas. 1925 m. įsigytas pirmasis gelbėjimo automobilis. 1926 m. įsigyti pirmieji gaisriniai automobiliai (automobilių siurblys, dvi automobilių cisternos).

Nauji išradimai, kaip gesinti gaisrus

1. Apie 1830 m. Amerikoje Abelis Šankas išrado garinį siurblį. Tuo pat metu Londone švedų inžinierius Džonas Eriksonas pagamino garinį siurblį.

2. Apie 1862 m. Maskvoje Gustavo Listo mašinų gamykloje pagamintas pirmasis garinis siurblys.

3. 1870 m. G. Listo garinį siurblį įsigijo Vilniaus gaisrininkų komanda. Pertvarkius vandentiekį, buvo įrengta 11 specialių čiaupų, kurie palengvino siurblių darbą, gaisro metu aprūpindavo juos vandeniu iš gretimo rajono.

4. 1891 m. rusų išradėjas Piotras Matvejevas Vilniaus mieste įrengė elektrinę priešgaisrinę signalizaciją. Ji sėk-mingai veikė 11 metų, t. y. iki to laiko, kai Vilniuje išplito telefono ryšys. Signalizacijos sistemą sudarė 20 signalinių dėžių, išdėstytų skirtingose miesto vietose. Kilus gaisrui, gyventojams reikėjo pribėgti prie arčiausiai esančio tokio aparato ir nuspausti mygtuką. Iki savo gyvenimo pabaigos signalizaciją prižiūrėjo pats jos išradėjas.

5. 1895 m. dėl priešgaisrinės apsaugos pradėtas naudoti Aukštutinės pilies bokštas Gedimino kalne. Kaip žvalgybos punktas, jis veikė net XX a. trečiame dešimtmetyje.

„Kaziuko laikraštis“

Litas Žilevičius

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas