Istorijos labirintai

Utopinės bendruomenės – geresnio pasaulio beieškant

Utopinės bendruomenės – geresnio pasaulio beieškant

Utopija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „gera vieta“ arba „vieta, kurios nėra“. Šį terminą XVI a. įvedė teisininkas ir filosofas Tomas Moras (Thomas More 1478  – 1535). Modernizmo laikotarpyje utopinės idėjos buvo itin populiarios. Jomis buvo remiamasi kritikuojant valdžią ir siekiant išryškinti visuomenės ydas, kuriant „geresnio“ pasaulio naratyvus. Tačiau utopinis mąstymas prasiskverbė ne tik į valdžios kritiką ar literatūrą, bet ir į realų gyvenimą.

XIX a. Jungtinės Amerikos Valstijos buvo puiki terpė kurtis įvairiausioms socialiniais arba religiniais motyvais grįstoms bendruomenėms. Būtent šiame amžiuje susiformavo net ir Lietuvoje ganėtinai žinomi religiniai judėjimai: Jehovos liudytojai, mormonai, adventistai ir t. t. Pažvelkime kelias ryškesnes  XIX a. utopines bendruomenes.

Naujoji harmonija

Robertas Ovenas (Robert Owen, 1771 – 1858) buvo britų pramonininkas, socialinis reformatorius ir švietėjas. R. Ovenas vadovavo tekstilės fabrikui Naujajame Lanarke (New Lanark), kuriame pritaikė keletą, tiemsPortrait_of_Robert_Owen laikams nebūdingų reformų: sumažino darbų valandų skaičių nuo 14 iki 10, leido dirbti vaikams tik nuo tam tikro amžiaus, kūrė mokyklas darbininkų vaikams, nes didžioji jų dalis buvo bemoksliai. Paradoksalu, tačiau būdamas bet stambiu pramonininku R. Ovenas pasisakė prieš privačią nuosavybę, kritikavo religiją ir santuoką.

Labiausiai R. Ovenas išgarsėjo 1825 m. Amerikoje įsigijęs 20000 akrų ploto miestą su namais, bažnyčiomis, malūnais, tekstilės fabriku ir įkūrė „geresnę” visuomenę – “Naująją harmoniją” (New harmony). Į Naująją harmoniją įsikėlė apie 900 žmonių, nemažai mokslininkų ir švietėjų. Bendruomenė deklaravo žodžio laisvę, privačios nuosavybės nebuvimą, tarpusavio bendradarbiavimą ir dėmesį sveikatos apsaugai. XIX a. šie idealai buvo itin novatoriški.

Tačiau jau 1826 m. „Naujoji harmonija“ suskilo į keletą mažesnių bendruomenių. Pretekstų atsiskirti nuo pagrindinės bendruomenės būta įvairių: religiniai motyvai, nepasitenkinimas vaikų mokslu ar savo padėtimi kitų atžvilgiu. Viena pagrindinių „Naujosios harmonijos“ nesėkmės priežasčių buvo naivus tikėjimas, jog lygybę sukurs vienodas darbo užmokestis visų profesijų žmonėms. Gana greitai paaiškėjo, kad pinigai nėra vienintelis žmones lygiais arba nelygiais darantis veiksnys. Buvo jaučiama priešprieša tarp „geresnius“ ir „prastesnius“ darbus dirbančių žmonių. Į „Naująją harmoniją“ suplaukė žmonių iš skirtingų socialinių sluoksnių ir vienodas darbo užmokestis, anot R. Oveno, turėjo panaikinti socialinius skirtumus. Vis dėlto išsilavinusieji leido laiką tarpusavyje ir vengdavo neišsimokslinusios bendruomenės dalies. Dirbantys sunkų fizinį darbą pavydėjo tiems, kuriems nereikėjo lenkti nugaros nuo ryto iki vakaro už tą patį atlygį. Natūralu, jog dauguma dirbančių fizinį darbą neturėjo motyvacijos stengtis. Utopinėje bendruomenėje gyveno nemažai aristokratų, kuriems „Naujoji harmonija“ tebuvo įdomus eksperimentas. Turėdami socialinį ir ekonominį kapitalą, jie galėjo bet kada pasitraukti ir grįžti į sau įprastus gyvenimus, todėl nesistengė nuoširdžiai įgyvendinti „Naujosios harmonijos“ vizijos.

Visi „Naujosios harmonijos“ reikalai turėjo būti svarstomi viešų susirinkimų metu, bet ilgainiui jie tapo „aukštesnės klasės“ reikalu ir galutinai sudarkė teorinę socialinę lygybę. Ar neprimena ši situacija, po daugiau nei šimto metų išleisto, Džordžo Orvelo (angl. George Orwell) „Gyvulių ūkio“? Bendruomenė galutinai žlugo 1827 m., praėjus vos porai metų nuo įkūrimo.

 „Brook farm“

George_Ripley„Brook Farm“ buvo utopinė bendruomenė įkurta Jungtinėse Valstijose (netoli Bostono) Džodžo ir Sofi Riplių (George and Sophie Ripley) ir gyvavusi 1841-1847 metais. „Brook farm“ vadovavosi transcendentalistiniais idealais, kurie gynė žmogaus individualumą ir kritikavo politines bei religines bendruomenes, kurios esą tą individualumą naikino. „Brook farm“ nebuvo didelė bendruomenė, didžiausias gyventojų skaičius siekė maždaug 120.

Dauguma gyventojų buvo išsilavinę. Ketvertą metų bendruomenė leido politinėms ir socialinėms problemoms skirtą savaitinį žurnalą. Pagrindinis „Brook farm“ išskirtinumas buvo jos švietimo sistema. Mokymasis buvo grindžiamas laisve ir atsakomybe, todėl nebuvo nustatytų mokymosi valandų ar bausmių. „Brook farm“ bendruomenė siekė suderinti fizinį darbą su intelektualine veikla, todėl tiek mokiniai, tiek suaugusieji turėdavo skirti tam tikrą kiekį laiko fiziniam darbui. Laisvalaikiu bendruomenės nariai mėgavosi, muzika, literatūra, spektakliais ar čiuožinėjimu.
Vyrų, moterų ir vaikų uždarbis buvo vienodas. Vasarą reikėdavo dirbti dešimt valandų, žiemą – aštuonias. Žmonės periodiškai keisdavosi darbais, kad išvengtų nuobodulio. Ilgainiui „Brook Farm“ ėmė susidurti su finansiniai sunkumais, nes žemė ant kurios ji buvo įsikūrusi buvo nederlinga, daug lėšų buvo iššvaistyta statant įvairius bendrojo naudojimo pastatus.

Oneida“
Viena įdomesnių religinių bendruomenių buvo Džonas Hamfris Nojeso (John Humphrey Noyes 1811 –1886) 1848 m. įkurta „Oneida“. Bendruomenė nuo tradicinės John_Humphrey_Noyeskrikščionybės skyrėsi tikėjimu, jog Kristaus sugrįžimas jau yra įvykęs, žmonija gyvena žemiškojoje dangaus karalystėje ir yra laisva nuo nuodėmių. Tačiau labiausiai „Oneida“ išgarsėjo savo požiūriu į santuoką: bendruomenė buvo poligamiška, visi jos nariai buvo laikomi vieni kitų vyrais ir žmonomis. Tačiau seksualiniai santykiai ir gimstamumas buvo griežtai kontroliuojami, būsimi partneriai būdavo parenkami, o vaikai auginami bendrai.
„Oneidoje“ vyravo ganėtinai biurokratiška struktūra, ji buvo suskirstyta į įvarius departamentus ir komitetus, kurie buvo atsakingi už skirtingas bendruomenės sritis. Joje gyveno apie 300 žmonių. Visas turtas ir gėrybės buvo bendri, moterys ir vyrai buvo laikomi lygiais. „Oneida“ pradėjo byrėti, kai jos įkūrėjas „Nojus“ perdavė valdžią savo sūnui. Bendruomenė nuo pat įkūrimo pradžios buvo ganėtinai versli ir priešingai nei „Brook farm“ niekada nepatyrė jokių finansinių sunkumų. 1877 m. „Oneida“ pradėjo verstis sidabro gaminiais, 1881 m. jai žlugus, gyventojai įregistravo sidabro gaminių įmonę, kuri tebegyvuoja iki šiol.

Karolis Bareckas

 

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas