Ekstremali zona

Svajonių kelionė – „Poliarinis Uralas“ (1 dalis)

Dar prieš gerus metus, museliaudami Lietuvos upelėse, kartu su bičiuliu Mariumi aptarinėjome tolimų kelionių įspūdžius, surengtus žygius su kuprinėmis bei prie jų šonų pritvirtintomis meškerių tūbomis, apkalbėjome draugų potyrius plaukiant katamaranais srauniomis laukinės Šiaurės upėmis, slepiančiomis savo krištolo skaidrumo lediniame vandenyje smaragdinio grožio kiršlius bei duobėse grobio tykojančias metrines lydekas. Ir, aišku, prisiminėme tikrus ir neišgalvotus nuotykius kelionėse – istorijas apie meškas, mirtinai pavojingus upių slenksčius, kopimą į klastingus dieviško grožio Sibiro kalnus. Įdomu buvo tai, ar išties įmanoma šiuolaikinių patogumų išlepintam žmogui mėnesį išgyventi laukinėje gamtoje.

Tačiau toks jau tas gyvenimas, kad labai dažnai gražūs sumanymai nusikelia į neapibrėžtus ateities planus, kažkur už jūrų marių, kalnų ir miškų, ir nežinia kada ateis laikas, kai jie bus įgyvendinti. Jei tik apskritai įvyks. Tačiau ši istorija yra kitokia. Nes jei iš tiesų norite įgyvendinti savo svajonę, tereikia visai nedaug – tik tinkamai viską suplanuoti.

Žodžiu, idėja buvo, o žiemą jau surinkome komandą, kurią sudarė keturi entuziastai: Laurynas, Justas, Marius ir Augustas. Iš karto pasiskirstėme darbais, nes veikti buvo ką: reikėjo parinkti maršrutą, susidėti maisto produktus, įsigyti vizas, nusipirkti bilietus, paruošti žygio įrangą, žvejybos ir plaukimo priemones, kitą amuniciją, sutvarkyti dar daug kitų neatsiejamų nuo tokios kelionės dalykų. Pasiruošimas tave įsuka, tiesiog traukte įtraukia į kelionės viesulą, iš kurio jau neištrūksi.

Pirmiausia, aišku, konsultavomės su žygeiviais, daugiau patirties turinčiais Svajonių kelionė – „Poliarinis Uralas 2011“ kelionių bičiuliais, skaitėme straipsnius, kelionių aprašymus, kol galiausiai, likus savaitei iki išvykos, maršrutą iš žemėlapių sukėlėme į GPS navigacijos prietaisą. Patikrinome mūsų „draudimo polisą“ – palydovinį telefoną, nuodugniai iščiupinėjome katamaraną, pripučiamą baidarę-kanoją – mūsų būsimas pagrindines transporto priemones, nuo kurių priklausys mūsų misijos sėkmė, o gal net gyvybė.

Galų gale artėjome prie starto pozicijų. Kuprinės daug kartų sukrautos ir iškrautos, paruoštos, rodos, gerai pasvertas ir apgalvotas kiekvienas žygiui reikalingas daiktas – nuo masalų iki drabužių. Kadangi žinojome, kad reikės dalį kelionės laiko viską vilkti ant savo pečių, tai tik reikalingiausi daiktai „gavo leidimą“ vykti kartu. Kaip vėliau paaiškėjo, dauguma jų užsitarnavo šią vietą pelnytai.

Liepos 31 d. Pirma misijos diena. Eilinį kartą patikriname reikalingų daiktų sąrašą, po to dar kartą, ar viskas tinkamai suruošta, ir einame išsikeisti pinigų. Kaip tyčia šiandien – sekmadienis, paskutinė mėnesio diena, tad visi banko padaliniai perpildyti, eilės ilgiausios, be to, ne visuose yra rusiškų rublių. Laimei, laiko turime ir spėjame susitvarkyti. Geležinkelio stotyje susirenkame 17 val., visų nuotaika prieš kelionę kuo geriausia. Pagaliau kuprinės sukrautos vagone, o mes tampame ilgai lauktos akimirkos liudininkais. Traukinys pajuda – metus lauktas momentas, išmušęs lyg laikrodis su gegute.

Tačiau greitai pradinę pakilią nuotaiką užgožia susirūpinimas, kaip pavyks pervažiuoti per sieną, kur tikrins dokumentus, mat apie galimus nesklandumus teko ne kartą girdėti iš draugų. Kad tik šįkart viskas praeitų sklandžiai! Juk vykstame ne per ką kitą, o per Baltarusiją ir dar su tranzitinėmis vizomis.

Laimei, pasienyje viskas einasi sklandžiai lyg iš natų. Tik baltarusiškas geležinkelis prastas kaip niekur kitur. Visą naktį, kol važiuojame, traukinį mėto kaip kokią „pragaro mašiną“ aukštyn ir žemyn, į šonus, o dar bildėjimas – pamiegoti beveik neteko.

Rugpjūčio 1 d., 9 val. ryto. Mes jau Maskvoje. Geležinkelio stotyje mus pasitinka Lauryno krikšto mama. Ji kaipmat suorganizuoja du automobilius, kuriais nuvažiuojame į kitą stotį skambiu pavadinimu „Jaroslavskojė“, iš kurios lygiai 12.30 val. pajudame link kito kelionės punkto – stotelės „Pernašoras“. Maisto neperkame – užtenka to, ką įsidėjome iš Lietuvos, o dar geroji teta papildė atsargas saldumynais ir savo keptais skaniais nakapuriais (tai toks tradicinis armėniškas patiekalas).

Traukinyje nelabai yra ką veikti, tai prasideda įdomi veikla – rišame museles. Įsitraukia visi – net Marius, niekada to nebandęs, čia surišo savo pirmąsias museles. Reikia pastebėti, jog traukinys Rusijoje važiuoja gerokai švelniau nei Baltarusijoje, todėl dieną pavyksta ne tik raišioti museles, bet ir gerai numigti. Tai tik į naudą – vis tik išlipus prasidės daug jėgų reikalaujantis išbandymas, ir miego gali trūkti. Tuo tarpu kiti mūsų „plastkarto“ kaimynai pripažįsta labiau tradicinį laiko leidimo traukinyje būdą: stipresnių gėrimų ratukas sukasi sparčiai, žinoma, pilstoma ne į kokius stikliukus, o į metalinius puodelius. Čia jau nieko nepadarysi – tokie nacionaliniai ypatumai ir tautinio identiteto dalis. Tačiau negali apkalbėti – mums tai netrukdo. Vagone taisyklės savos, linksmybių dalyviai bendrauja tarpusavyje, kitų keliauninkų neįtraukdami ir nekliudydami.

O vaizdai pro traukinio langus Rusijoje niūrūs – didžiulė netvarka, bent jau palyginus su Lietuvos kraštovaizdžiu: tvoros išvirtusios, daržai apaugę piktžolėmis, panašu, kad jau daugelį metų. Tai matydami, pasijaučiame tikrais vakariečiais.

Rugpjūčio 2 d. Trečia diena. Monotoniškas dardėjimas bėgiais veikia melancholiškai. Miegoti jau negali, o kažką veikti tingisi. Su nerimu ir kartu džiaugsmu laukiame rytojaus, kai galų gale išlipsime į nežinią. Visa diena panaši į vakarykštę. Rišame museles, miegame arba spoksome pro langą į varganus Rusijos miestus. Traukinys vis stoja ir stoja daugybėje mažų stotelių. Prie traukinio kaskart prisistato prekeiviai, įkyriai siūlantys bulvių, česnakų, mėlynių ir kitų vietinių gėrybių. Netoli geležinkelio daugybė mažų niūrių kaimelių, kiekviename vos kelios medinės trobos. Sunku įsivaizduoti, ką žmonės čia veikia ir kuo užsiima.

Po truputį kraštovaizdis keičiasi – pamatome pirmąsias upes. Tik keista, kad jų vanduo nepakilęs, nors nesustodamas pliaupia įkyrus lietus. Oro temperatūra apie 15 laipsnių šilumos.

Vakare, nugirdę mūsų pokalbį apie žvejybą, ateina pabendrauti bendrakeleiviai – irgi žvejai. Vienas jų – toks dėdė Romas. Kaip vietinis upių žinovas ir žvejybos specialistas, jis ilgai postringauja apie didžiuosius Uralo kiršlius, piktas meškas ir kažkokias rasamachas. Su užsidegimu, lyg koks pasakų senelis, jis pasakoja, kaip žvejoja, kokiose upėse, kad kiršliai čia didesni nei vieno kilogramo svorio, o kartą dviese iš duobės per dieną išlupo net 150 kg kiršlių, aišku, žvejodami populiaria tame krašte sistema, vadinama balda. Pasakoja su Napoleono vertu pasididžiavimu – koks jis geras žvejys. Bet, pradėjus kalbėti apie muselinę meškerę, jo veidas apsiniaukia. Pasak jo, su ja nieko gero nepagausime, tikras žvejybos įrankis – tik balda.

Paskui kalba nukrypsta prie išlikimo gamtoje ir dar vienos neaplenkiamos šiuose kraštuose pokalbių temos – meškų ir kitų laukinių šių kraštų gyventojų. Pirmasis dėdės Romo klausimas šia tema nuskamba taip gąsdinančiai, kad visi suklūstame: jis teiraujasi, ar turime šautuvą ar bent signalinių raketų, nes, pasirodo, nuo šių priemonių priklauso mūsų kelionės sėkmė, kitaip neaišku, ar apskritai pasieksime finišą. Nors į tokius pasakojimus žiūrime labai atsargiai, tačiau širdyje nėra visiškai ramu, juo labiau kad ginkluotis nežadėjome, o ir norint tikriausiai nelabai būtų galimybių.

Anot dėdės Romo, miškuose dabar daug rasamachų, tokių į meškiuką panašių žvėrelių, kurie šokinėja ir laipioja medžiais, seka paskui turistų ir žvejų grupes ir, nutaikę momentą, griebia, kanda ir drasko, ir tada tik nuo užpulto nelaimėlio vikrumo priklauso, ar jis išsigelbės ir prisišauks pagalbą, ar visam laikui liks šiuose kraštuose (tai iš tiesų yra ernis, kiauninių šeimos atstovas). Taigi, pasak naujojo draugo, norėdami likti gyvi, turime spjauti į savo pradinius planus ir važiuoti su juo dar per šimtą kilometrų tolyn, nusipirkti iš jo ginklą nuo meškų, o į žvejybos vietas jis mus nuveš gerokai pigiau, nei tikėjomės nuvykti.

Pajutę, kad pokalbis krypsta ne ta linkme, mandagiai paaiškinome, jog turime savo kelionės maršrutą, tikslą ir laikysimės grafiko. Tik kai dovanojome muselių ir apsikeitėme telefonų numeriais, pašnekovas liovėsi toliau mus įkalbinėjęs. Aptarę rytojaus išlipimo planą, susiruošėme miegoti. Vidurnaktį buvo keista matyti, kad tokiu metu nėra visiškai tamsu, o tvyro prietema – poliarinės dienos pėdsakai.

Rugpjūčio 3 d. Kaip buvome numatę, keliamės lyg į darbą 6 val. ryto. Pusryčiai, paskutinis daiktų pergrupavimas. Artėja stotelė „Pernašoras“, kur išlipsime. Visi rimti ir susikaupę, visus apėmęs ir nerimas, ir noras kuo greičiau pradėti žygį. Įdomu, kaip mus pasitiks čionykštė gamta? Kuprinės jau išrikiuotos, o mes pasiruošę kaip parašiutininkai prie lėktuvo angos prieš šuolį, tik mūsų kuprinės sunkesnės. Traukinys stovės tik kelias minutes, taigi reikia paskubėti.

Išlipame tikroje dykynėje, visiškai vieni, sustingusiais sąnariais po 45 valandas trukusio dardėjimo bėgiais. Aplink keli apgriuvę trobesiai, bylojantys apie skurdą ir nykstančią homo sapiens formos gyvybę atšiauriame užkampyje. Abiejose bėgių pusėse boluoja statūs skaldos pylimai, prie kurių šlaitų geriau nė nesiartinti. Įsijungiame GPS imtuvą, po kelių minučių žemėlapiai paruošti, ir pradedame žygį. Mus nesvetingai pasitikęs stiprus vėjas pučia iš šono, lyg taikytųsi stumtelti nuo šlaito.

Įveikę bėgiais pirmuosius du kilometrus, pasiekiame Pernašoro upelį, kuris vandens gausa nenudžiugino. Išsitraukę pripučiame savo plaukimo priemones – kanoją-baidarę „Saidė“ ir katamarą, tada nuleidžiame juos į upelį. Plaukimu tai vargu ar galima pavadinti, judėjimui apibūdinti geriau tiktų kiti žodžiai: tempimas, pernešimas, vėl tempimas. Dar gerai, kad judame pasroviui – vis tarpais pailsėti galima. Deja, jau iškart atsitinka ir pirmieji nemalonumai: eidamas upelio šlaitu, Marius paslysta ir niksteli dešinę koją. Visa laimė, kad nesmarkiai, todėl tęsti žygį galės, nors ir šiek tiek skauda čiurną. Nutiko ir kita bėda – nuplyšo ant braidymo batų padų priklijuota trintį didinanti veltinį primenanti medžiaga. Aišku, tai ne pasaulio pabaiga, tiesiog reikės atsargiau braidyti.

Pakrantėse matyti briedžių ir meškų pėdos, aplink tankumynai, tamsu, tad kartais atrodo, kad esame kaip tunelyje. Geriau jau tų pėdų savininkų šiandien nesutikti, o tai nori nenori į galvą lenda dėdės Romo istorijos apie ernius. Bet yra ir gerų žinių – kolegos matė ir pusmetrinį kiršlį. Tai tik sustiprino mūsų, žvejų, dvasią ir nuteikė linksmiau. Geros nuotaikos negali užgožti nei įkyriai merkiantis lietus, nei nuolatiniai kelionės „draugai“ – nesuskaičiuojami tuntai uodų.

Toks kelias vinguriuojančia Pernašoro gysla tęsiasi apie 4 km. Išėjus į atvirus plotus ir pasiekus Usos upės slėnį, kažkaip palengvėjo – gal kad jaudulys dėl galimo susitikimo su vietiniais miško gyventojais atslūgo. Sustojame trumpo poilsio, susirenkame ir susimontuojame žvejybos įrangą ir galime toliau plaukti. Plačios upės vanduo skaidrus, nors akmenukus skaičiuok. Už gelmių prasidėjo seklesni ruožai, lietų pakeitė vėjas, kol galiausiai, stojus ramybei, dangaus erdvė tarsi įsimagnetino ir į paviršių pradėjo kelti visus gyvus upės padarus. Kaip tik skraido lašalai, tiksliau maži lašaliukai, matyt, prisitaikę gyvuoti pagal vietinį klimatą. Tačiau svarbiausia, kad paskui juos, lyg burtininko lazdele mostelėjus, sukilo kiršliai – ir upė užvirė.

Pripratus prie lietuviškų realijų, buvo nuostabu matyti tiek gyvybės. Kiršliai bulksėjo visur, kur pažvelgsi: aplink kanoją, tolumoje, sekliau, giliau, atrodė, tik mesk ir trauk. Daug nelaukdami bandėme laimę spiningu ir museline meškere. Pakeitus kelias museles ir atrinkus kibiausią, didžioji kiršlių fiesta prasidėjo. Meti į pulkavimo vietą – kimba; meti į ramų plotą, keli provokuojantys muselės patraukimai, rėžiantys vandenį, ir kiršlys vėl neatlaiko. Iš katamarano sklido džiugesio šūksniai. Atrodė, kad toks žuvų aktyvumas niekada nesibaigs, nes mes patekome į žvejų rojų. Po sunkaus ėjimo tokia pirmoji žūklė buvo tikra atgaiva. Įdomu tai, kad spiningauti sekėsi sunkiau, nei žvejoti museline meškere. Rodos, ir blizgutes keiti, ir meti tinkamai, tačiau lašalais mintantys kiršliai rodo tau uodegą. Matyt, į šio vakaro meniu blizgutės neįeina, ir nieko nepadarysi. Tiesą pasakius, nieko naujo – tikriausiai ne kartą esate susidūrę su panašia situacija Lietuvoje ar svečiose šalyje.

Vis dėlto ne viskas buvo taip beviltiška – keletas agresyvesnių kiršlių sugebėjo sudrebinti įrankį, ir tai buvo smagu, nes visi laimikiai bent jau mūsų mastais buvo rinktiniai, 40–45 cm ilgio, keli mažesni grįžo atgalios į vandenį. Per 15 min. dviese, plaukdami ir žvejodami pasikeisdami, su vienu įrankiu pagavome 10 kiršlių, tad galite įsivaizduoti, kokia tai yra žvejyba. Beje, plaukdami visada žvejojame tik pakaitomis, po keletą metimų kiekvienas, kad mūsų flotilė neprarastų manevringumo ir galėtume įveikti dienos maršrutą. Nes visi kelionės dalyviai tikri žvejai ligoniai – ir žvejyboje viską pamiršta. Nemažai nuplaukę, orientuodamiesi pagal GPS imtuvo rodmenis, pamatėme, kad netrukus turėsime išsilaipinti kairiame upės krante. Iš viso Usa nuplaukėme 6 km, tačiau kai taip kibo, nė pajusti nespėjome, kad reikia sustoti ir ruoštis pirmajai nakvynei gamtoje. Greitai vakarėja, oras gerokai atvėso, sumažėjo vabzdžių ir kartu liovėsi masinis kiršlių bulkavimas. Dabar tik pavieniai ratilai išduoda srovės viduryje puotaujančius upės kardinolus, tačiau kylantis vėjas užglaisto ir jų lengvas bangeles, paslėpdamas jas po savo atšiauria ketera. Lipame į krantą, ieškome nakvynei vietos. Esame visai netoli visureigių kelio, kuriuo rytoj tęsime žygį iki kitos upės. Kuriame laužą, vakarienės meniu, be jokios abejonės, bus keptas kiršlys.

Prieš miegą dar nueinu prie upės skardžio, gurkšnoju karštą arbatą ir žvelgiu į upę gaubiančias sutemas. Tolumoje kažkur iš susipynusių prieblandos šešėlių išnyra du baidarių siluetai. Jos dar labai toli, tačiau, pagal viską sprendžiant, jų ekipažai, matyt, ieško vietos nakvynei. Keliautojai sustoja priešingame krante, matyti, kaip statosi palapines. Dar keli gurkšniai arbatos, ir jau ketinu eiti ilsėtis, tik staiga kitame krante trenkia šūvio garsas, ir virš medžių lapijos prasiveržia rausva šviesa – į dangų pakyla signalinė raketa. Mes jau žinome, kokiu atveju šiuose kraštuose šitaip šaudoma… Žinome ir tikimės, kad mūsų krante meškos šiąnakt uogauja miško tankmėje, o ne šalia mūsų. Viskas nurimsta, akys pačios merkiasi ir, rodos, visos baimės po truputį dingta iš sąmonės ir lieka kažkur anapus.

Po gero pusvalandžio, kai jau visi beveik sumigę, lauke, už palapinių, pasigirsta šurmulys, lyg kažkas vaikščiotų. Su nerimu atsargiai lendam iš palapinės. O jei… Laimei, prieblandoje matosi pro stovyklavietę praeinančių žmonių siluetai. Smalsumas nugali atsargumą, nueiname pabendrauti. Pasirodo, žvejų kolektyvas kartu su gidu grįžta nuo Junjacho upės – rytojaus mūsų tikslo. Kaip tokiais atvejais įprasta, trumpai paklausinėjame ir sužinome, kad jie pagavo kilograminių ir didesnių kiršlių. Kolegos smalsiai pasidomi ir mūsų maršrutu. Iškart nustemba, kad keliaujame be gido ir dar planuojame savarankiškai, be niekieno pagalbos, vieni pereiti Uralo kalnus. Galvom palinguoja, tačiau nieko nesako – patvirtina, kad tik dėl žuvų esame teisingame kelyje, nes anapus kalnų, pasak jų gido, yra daug ir didelių kiršlių. Na, duokdie, kad taip ir būtų. Laikas parodys.

Rugpjūčio 4 d. Atsikeliame ir palapines išardome bei daiktus susikrauname per pusantros valandos. Ilgokai užtrunkame, bet pirmą sykį nereikia norėti, kad viskas eitų sklandžiai. Iš vakarykščių meškeriotojų gavę informacijos apie šios dienos maršruto atkarpą per pelkes, iš karto šokame į braidymo kelnes. Mariaus patemptą koją vis dar maudžia, todėl jam teko apsivynioti ją elastiniu bintu ir keliauti kaip kokiam pasakų herojui su lazda rankoje.

Keliamės per upelį, vieni kitiems padėdami užsiropšti į statų šlaitą. Pirmą dviejų kilometrų atkarpą įveikiame per trisdešimt minučių, paskui įveikti atstumai mažėja, o poilsis dažnėja. Nuovargis vis labiau kamuoja, juk prie tokių krūvių dar nesame pratę. Iš pradžių ilsėjomės kas trisdešimt minučių, po to – kas dvidešimt, vėliau – kas penkiolika… Galiausiai, rodos, ir kas penkias minutes. Žygiuoti su nešuliais be galo sunku. Einant per pelkę, samanas, balas, kupstus, reikia žengti atsargiai: pastatysi koją ne ten, ir gali gauti traumą, kuri sugadins kelionę ne tik tau, bet ir visai komandai.

Eidamas šalia visureigio išmaltų provėžų, stengiesi neįsmukti į dumblą, iš kurio vienas neišsikapstysi. Tenka keltis per siaurą ir gilų upelį, kokio metro pločio ir pusantro metro gylio. Blogiausia, kad jo nei apeisi, nei peršoksi, bent jau su savo 40 kg sveriančia kuprine. Bet kur negali padėti jėga ir mitrumas, gelbsti protas. Vieni kitiems pagelbėdami sudarėme gyvą grandinę ir taip įveikėme kliūtį.

Maudžia pečius, nugarą, kojas. Ir tempas lėtėja. Staiga kažkur už nugarų pasigirsta riaumojimas. Garsas stiprėja, ir posūkyje pasirodo vikšrinis visureigis, vežantis rusų grupę į kalnus. Vienas vairuoja, kitas vežėjas su kūju nuolat kala per rato ašį, kad visureigis vikšrų nepamestų. Keleivių veidai paraudę, pamėlę, ir dar stiklinė tara skamba. Pralenkė jie mus ir nupupsėjo kažkur už horizonto. Palaukėme, kol išsisklaidys išmetamųjų dujų šleifas, ir judame toliau. Ilgai neužsisėdėsi, gali peršalti, o dar uodai ir mašalai lyg adatos sega iš visų pusių. GPS imtuvo ekranėlis rodo, jog pasiekėme pusiaukelę, nors einame jau tris valandas. Nuovargis lenkia prie žemės, bet finišas irgi matyti. Mūsų tikslas – apleista ferma, šalia kurios teka Junjacho upė.

Kuo arčiau upės, tuo dažniau sustojame. Vis pamąstau, ką iš daiktų galėčiau palikti šalikelėje, kad nors keliais šimtais gramų palengvėtų kuprinė, kurios turinys skirtas mėnesiui. Bet nėra kitos išeities – reikia judėti pirmyn. Stipriname ir drąsiname vienas kitą žodžiais, juk jau nedaug liko. Nors visi puikiai žinome, kad taip nėra – priekyje dar geras trečdalis kelio. Vis dėlto, pasikalbant apie tikslą, į kurį einame, – didelius kiršlius ir laukiamus įspūdžius, kažkaip lengviau žygiuoti mūsų nuotykių keliu.

Pagaliau po alinančio žygio išnyrame iš miškų ir pelkių, pragariško karščio ir uodų lavinos. Maloniai padvelkia vėjas, tolumoje boluoja kalnų viršūnės. Mes jau prie upės. Valio! Fermą pasiekėme. Kelionė per apaugusį, pelkėtą visureigių keliuką truko apie septynias valandas. Žvėriškai skauda kojas, nugarą, pečius, bet mintis, kad tuoj plauksim ir žvejosim, nugali nuovargį.

Istorija kartojasi: kaip ir vakar, saulei artėjant prie horizonto, prasideda gamtos spektaklis. Tik plaukianti muselė „Elk Hair Caddis“ šiandien kibesnė. Tradiciškai gaudome pakaitomis – vienas iš mūsų irkluoja kanoją, kitas – žvejoja. Pirmas masalo pravedimas negilioje vietoje, ir krištoliniame vandenyje matyti gražus šuolis link muselės. Po kelių akimirkų pavėjui nuaidi mūsų pergalės šūksniai. Tikras rojus! Kiršliai čia gražūs ir stiprūs, emocijos liejasi per kraštus, paskandindamos savo sūkuriuose visą dienos nuovargį, visas pelkes, kuprinių svorį ir uodus – vėl gyvename naujų jėgų ir nepatirtų įspūdžių labirinte. Šiandien mus nustebina ir kiršline musele susigundžiusi meknė, svėrusi per kilogramą; ji sušmėžavo tarp kiršlių šešėlių – pasirodo, yra čia ir tokių žuvų.

Laurynas su Justu smagiai velėja kiršlius, garsiai dalydamiesi įspūdžiais prasilenkiant mūsų laiveliams tarp salų ar kur užrėviuose. Mariui vienas kibo gal 15 cm gylyje, kur vos galėjo praplaukti baidarė. Sudrumsdamas stiklo lygumo vandens paviršių, stambus žuvinas pagriebė muselę ir, prisispaudęs prie dugno, leidosi pasroviui, peleku lyg ryklys rėždamas vandenį, tada trūktelėjo į gylį, tačiau po kelių žvakių laimikis jau buvo žvejo rankose. Kiršlių dydžio standartai didėja tiesiog valandomis.

Kol saulė slepiasi už horizonto, pradeda vėsti, o mums pagal planą dar reikia įveikti kokius keturis kilometrus. Dar kelis kartus užmesime ir jungsime visus laivelio „variklius“ visu pajėgumu. Tačiau priešais labai vijojamai vandenyje stūkso akmuo – ar įmanoma tiesiog praplaukti nepatikrinus tokios šimtaprocentinės kiršlių vietos? Pirmu metimu paguldau muselę, kurią europinis „kardinolas“, grakščiai iššokęs kaip koks Maskvos baleto virtuozas, iškėlęs savo įvairiaspalvį peleką, įsiurbia tarsi vakaro desertą. Jausmas neapsakomas. Tą galima tik patirti. Tada kiršlys bando grįžti į savo slėptuvę prie akmens, po to, supratęs klastą, neria į srovę, kelia žvakę, dar vieną. Gesinu jo smūgius lenkdamas liauną kotelį prie vandens, ir po gražios kovos jis jau atkabintas grįžta atgalios. Šią dieną jau užteks, nereikia vyti Dievo į medį, tad padėjęs meškerę fotografuoju ir grožiuosi čionykšte gamta. Aplinkui tvyro ideali ramybė ir harmonija. Numalšinę žvejybos troškulį ir sudėję muselines meškeres, visi pasileidžiame pasroviui.

Temsta, šąla, po truputį artėjame prie santakos su Grubėjaus upeliu, prie kurio esame numatę nakvoti. Po kelių valandų plaukimo, jau prietemoje, lipame į krantą. Šiandien nuėjome krantu 15 km ir dar upe nuplaukėme apie 7 km, taigi poilsis tikrai užtarnautas. Metas įrenginėti stovyklą, kurti laužą ir gaminti vakarienę. Sutinkame kaimynystėje ant upelio kranto įsikūrusį garbaus amžiaus turistą. Jis vienas keliauja jau trečią savaitę, tačiau priešinga kryptimi nei mes – iš Azijos į Europą. Su juo pokalbį pratęsėme kitą dieną. Gavome tikrai naudingų ir svarių patarimų, pakoregavusių mūsų suplanuotą maršrutą ir galbūt netgi išgelbėjusių mus nuo rimtų pavojų tolimesnėje kelionėje. Bet apie tai – kitame žurnalo numeryje.

Augustas Kublickas, Marius Babachinas

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas