quest.ltsitemap
quest.ltsitemap
>

Ekstremali zona

Monblanas 2013

mont-blanch

Mes įveikiame ne kalnus, o patys save.

(Edmundas Hilaris)

Kalnai labai romantiška ir įvairiomis fantazijomis, svajonėmis, mitais apipinta tema. Žmones jau tūkstančius metų traukia jų didybė, grožis ir ta pakylėta būsena, kuri apima vien tik pagalvojus apie tą neaprėpiamą erdvę ir atsiveriančius horizontus, kai palypėji aukščiau kasdienybės. Tai užburianti ir viliojanti stichija.

Aš nebuvau išimtis, kurios netrauktų nauji potyriai, naujos galimybės pažvelgti į pasaulį ir save kalnų perspektyvoje.

Pasiruošimas

Tai nebuvo sudėtingiausias etapas, kaip nemažai žmonių atsiliepia apie ruošą prieš kelionę į kalnus. Daugumą įrangos jau turėjau įsigijusi ankščiau dėl kitų veiklų ir užsiėmimų. Man nesvetimos kelionės su kuprine prikrauta būtiniausių daiktų išgyvenimui, todėl nemažai laiko ir pinigų investuota ieškant lengviausių, patogiausių kelionių inventoriaus variantų. Ir tai atsiperka su dideliu palengvėjimu pečiams ir platesnėmis akimis naujiems vaizdams:) Kopiau su 18 kg kuprine, kur tilpo viskas nuo savo asmeninių daiktų, maisto iki bendro inventoriaus.

Pradžia

Mūsų kelionė prasidėjo labai tyliai, ramiai. Visi gana nedrąsiai spaudė rankas vieni kitiems susipažinimui, susimąstę stoviniavo aplink autobusiukus ir atsargiai rinko žodžius padrikiems pokalbiams, kurie sunkiai rišosi į bendrą kalbą. Bet įvairios mintys  tiesiog skambėjo tvankiame birželio pavakarės ore. Visi buvo savyje ir su savimi, kiekvienas su savais įsivaizdavimais, viltimis, lūkesčiais. Akys žibėjo, nes visų laukė išbandymas ir gyvenimo nuotykis.

Šešiolika bendrakeleivių (4 vedliai ir 12 keliautojų),  su krūva įrangos ir pasirengusių atsėdėti ilgą kelionę. Kuprinės, lazdos, ledkirčiai, dėžės, maišai ir maišeliai pilni mantos, maisto atsargų, kažkokiu stebuklingu būdu rado savo vietas autobusiuke. Mūsų laukė beveik para ant ratų. Manau nė vienam iš mūsų ji nepraėjo itin lengvai. Kiekvienas išbandėme bent po kelias jogų vardo vertas pozas ir įsitikinome, kad neužmigti, nes nepatogu neįmanoma – nuovargis tampa minkščiausia pagalve:)  Apie 2200 km įveikti prireikė 19 val.

Lenkija – Vokietija – Šveicarija – Prancūzija…ir pagaliau riedame įspūdinga kalnų perėja su vynuogynais, kurios pabaigoje laukia Chamonix (Šamoni) miestelis tituluojamas Europos alpinizmo sostine. Visų akys pavargę, bet smalsios – juk artėjame prie svajonės.

Chamonix miestelis bene pats žinomiausias Prancūzijos Alpių kurortas. Slėnyje 1035 m aukštyje įsikūręs miestelis atveria vaizdą į didžiausią Vakarų Europos viršukalnę Monblaną. Pati viršukalnė matoma tik 2 kartus: pirmąjį dar nepradėjus žygio, giedru oru iš miestelio ir antrąjį – po kelių žygio dienų prieš pakilimą į paskutinį paaukštėjimą į viršūnę, kai jau atrodo viskas ranka pasiekiama. Miestelis labai dailus ir spalvingas. Gatvelės pilnos įvairiausių jaukių parduotuvėlių, kavinių, mažučių skverų ir turistinio šurmulio. Tądien, kai atvykome, mums pasisekė, nes buvo organizuojamas senovinių automobilių ralis Alpių keliukais, todėl pagrindinė aikštė buvo pririkiuota dailių, spalvingų kolekcinių automobiliukų, kurie neleido tiesiog praeiti pro šalį, traukė žvilgsnius ir sulaukdavo gausybės susidomėjimo. Įsikūrėme kempinge netoli miestelio. Dušas ir soti vakarienė vietos kavinukėje atpirko visą kelionės nuovargį. Vietinį gardų vyną kol kas ragavom su saiku, lyg taupydami tą malonumą kelionės pabaigai:)

07250006

Vakare laukė įrangos ir maisto dalybos. Visi gavome po ryšulį maisto, pirmosios pagalbos paketą, dujų balioną ir dalį bendro stovyklos inventoriaus. Jau ir taip, iš pažiūros, nelengvos kuprinės su savo asmeniniais daiktais pasidarė dar sunkesnės. Greitai temo. Kalnuose tai vyksta labai staiga, nes vos saulei pasislėpus už snieguotų uolų darosi žvarbu ir tamsa apgaubia žemę. Rodos tik žaidė paskutiniai saulės spinduliai, o jau tamsu nors į akį durk. Pirmoji nakvynė palapinėse ir nebūdinga birželiui drėgmė ir vėsa.

Ryto sulaukėme apsiniaukusio. Lengvi pusryčiai iš kelionės maisto likučių ir sausainiai su saldžia arbata. O tada paskutiniai kuprinių tvarkymosi reikalai, dar trumpam užsukame į miestelio parduotuves įvairių trūkstamų daiktų ir su nekantrumu laukiama žygio pradžia.

1-oji diena

07250012

Viskas parengta, apgalvota, apskaičiuota. Laikas į kelią. Jau pirmieji žingsniai, kaip Dainius vadino, Vingio parku (nes palyginus su ateinančių dienų maršrutais, tai tik lengvas pasivaikščiojimas:) ) pareikalavo nemažai jėgų. Vėsi diena po 20 min privertė braukti prakaitą ir pūškuoti remiantis lazdomis. Kiekvienas žingsnelis vedė aukštyn. Trumpos pertraukėlės nusimesti kuprinę leido apsidairyti, pasigrožėti panoramomis, kurios vertos kiekvieno išlieto  prakaito lašelio kopiant viršun. Po kelių valandų pasiekėme pirmąjį namelį. Ten pietavome – mūsų nuolatinis ir pastovus pietų derinys-davinys duona, gabalėlis sūrio ir gabalėlis dešros. Labai džiugino tai, kad vis dar buvo galima rasti šaltinėlių pasipildyti vandens atsargoms, todėl pasitaikius progai visi iki vieno pripildydavome gertuves šviežio vandenėlio, kurio atsargos gana greitai sekdavo žingsniuojant.  Dar po valandos pasiekėme geležinkelį – tai buvo ženklas, kad pirmosios dienos maršrutas eina į pabaigą. Sutikome žemyn besileidžiančią moterį, kuri paklausta apie namelį, esantį ~2400m, kurio prieigose žadėjome nakvoti palapinėse, patikino, kad jis vis dar neatidarytas turistams, todėl bus galima laisvai nakvoti jo viduje. Mums išties pasisekė, nes oro sąlygos nelepino – jau kelios valandos vis lynojo, o šaltas vėjas ir drėgmė smelkėsi net po visais membraniniais ir kelionėms pritaikytais drabužiais.  07250018Žygis akmenuotu geležinkeliu pareikalavo nemažai jėgų. Jau po kelių žingsnių vis statėjančiu taku pakirsdavo kojas ir reikėdavo trumpam stabtelėti atsikvėpti.  Jau pirmąją žygio dieną buvo galima aiškiai pastebėti geografinių zonų kaitą: papėdėje iki 2km aukščio viskas žaliavo, žydėjo, o kylant vis aukščiau  prasidėjo akmenynai uolos, gamta tapo vis skurdesnė. Pasiekus namelį – aplink stūksojo tik uolos, kur ne kur galvytę iškišdavo koks šiurkštus kalnų augalėlis. Visur karaliavo dideli, raguoti kalnų ožiai, kurie tai išnirdavo iš rūko, tai vėl jame prapuldavo. Vakaras praėjo pažindinantis su maisto gamybos kalnuose technologijomis, gausybe arbatos ir poilsiu namelio terasoje. Nors buvo tikrai nevasariškai šalta visi lyg kurorte sėdėjo ištiesę kojas ant medinių terasos grindų, o akis nukreipę į slėnio platybes. Sunku įsivaizduoti kitą kelionę, kur susidurtum su tokia gamtos didybe, vaizdų gausybe ir justum tokią vidinę laisvę. Per pirmąją dieną pakilome nuo Chamonix, esančio 1035m iki Refuge du Nid d’Aigle (išvertus iš prancūzų kalbos: Erelio lizdas) esančio 2372m.

07250018

2-oji diena

Rytas mus pasitiko su pūga. Po karštos pusryčių košės visi skubiai pakavosi mantą ir su rūpesčiu aptarinėjo, kaip kam visiškai naujus aksesuarus – bachilus ir kates, be kurių jau nebegalėjome palikti savo jaukaus “lizdelio”. Jautėmės tikrai, kaip jauni ereliukai išmesti iš lizdo – į veidus pūtė žvarbus vėjas, nuolat snigo ir atrodė tokios oro sąlygos nesitaisys dar kurį laiką. Prie mūsų netikėtai prisijungė jauna prancūzė. Ji atsiliko nuo savo bendražygių pūgoje ir nebedrįso viena pati tęsti kelionės. Paprašė leisti kartu su mūsų grupe pakilti iki kito namelio nors ir neturėjo kačių. Bet mūsų maršrutas vedė stačiais sniego šlaitais, kur be kačių apsieiti labai pavojinga, todėl mergina grįžo atgal į žemiau esantį namelį laukti savo draugų. O mes toliau minkšto sniego laiptais kopėme vis aukščiau. Pirmoji pertraukėlė su šilta arbata nusimetus naštą nuo pečių atrodė lyg geriausias sanatorinis poilsis. Galvoje nebuvo jokių sunkių minčių, slegiančių apmąstymų. Atrodė viskas liko ten apačioje, o čia jautiesi lengvesnis, paprastesnis, labiau Aš nei bet kur kitur. Čia nėra viso kasdienio minčių skruzdėlyno, kur mintys zuja galvoje vydamos viena kitą – čia lieka tik esminiai dalykai, nieko per daug, kas apsunkintų galvą.

07250033

Dar po kelių valandų sustojome pietauti. Oras po truputį taisėsi. Buvo likę visai nedaug iki dienos maršruto pabaigos. Visą dieną buvome praleidę kalnų kuluare, kurio kopėme iki pat stovyklos.

Stovykloje jau mirgėjo nemažai palapinių, todėl mūsų grupei teko jau pasiieškoti vietelių. Bet įsirengėme neprastą stovyklavietę, su virtuve. Palapines teko apkasti sniego sienomis, kad jų neišvartytų vėjas, todėl viskas atrodė lyg miestelis išdygęs tiesiog sniege. Vakarojome namelyje Tete Rousse (3167m). Čia pilna keliautojų, sklinda garsios kalbos, juokai. Sienos išmargintos įvairiausių šalių ir tautų atributika, klubų herbais, simboliais, nuotraukomis. Ragaujame arbatą, kuri čia kainuoja net 10 eurų už arbatinuką. Bet tai yra labai pigu palyginus su stovyklavietės ruoša, kur arbatą reikia virti ant dujinio degiklio sniege pučiant vėjui.

stovykla

Vakarėjant į palapinę atskuba Dainius ir prašo pagalbos nuo 4 km nusileidusiems ispanams. Vienam jų stipriai nušąlę kojų pirštai. Vaikinas beveik nekalba angliškai, todėl jo draugas, kuris irgi menkai įvaldęs šią kalbą visaip stengiasi jam padėti. Apžiūriu jo kojas. Nieko gero negaliu prognozuoti, nes nušalimas rimtas. Greitai sušildyti kojų jam negalima, tai reikia daryti palaipsniui. Nuvelkame visas kojines ir apvynioju pirštus bintu sumirkytu vandenyje. Liepiu palaukti apie pusvalandį ir keliauti į namelį. Po pusvalandžio su ispanu jau susitinkame ten. Kavinės darbuotojų prašome šilto vandens dubens kojoms pamerkti. Tuoj pat prie mūsų prieina patruliuojantis žandarmerijos pareigūnas. Pamatęs jaunuolio nušalimus iškviečia pagalbos sraigtasparnį. Mirkomos kojos po geros valandos pakeičia spalvą – tai geras ženklas, kad pirštus pavyks išsaugoti.

Grupės vedliai numato planą, kad rytoj 22h pradedame savo žygį link viršūnės, todėl turime daugiau kaip parą poilsio stovykloje.

3-oji diena

Miegas-pusryčiai-pietūs-pasišildymas namelyje-vėl miegas. Taip slenka laukimas iki naujo žygio etapo. Dienos metu dar treniruojamės slydimo kontrolės techniką. Kas labai praverstų ištikus bėdai tolimesnėje kelionės dalyje. Aplankome ir kalnelį su žuvusiųjų vardinėmis lentelėmis. Nemažai lietuviškų vardų. Visi jie žuvo šiame kalne.

Tokioje kelionėje labai svarbus susigyvenimas grupėje, sutarimas. Čia esi priklausomas ne tik nuo savęs, o nuo visų grupės narių. Kiekvienas turim atlikti pareigas, kurias prisiėmėm, nes tai tampa vienu svarbiausių bendros gerovės reikalu. Kalnai labai išgrynina žmones, su kiekviena diena pažįsti bendražygius vis labiau ir giliau. Nekasdieniškos situacijos, ekstremalūs išbandymai, gyvenimas be patogumų priverčia parodyti ne pačias gražiausias savo asmenybės pusės, pažinti pačiam save. Tai didelis išbandymas po kurio žmogus arba sustiprėja, tampa atviresnis sau ir pasauliui, ugdo savo valią arba nusprendžia, kad tai ne jo stichija. Paradoksalu, bet teko pastebėti, kad žmonės tampa daug jautresni, o ne užsiaugina dar storesnę odą, kai nugali savo baimes, įveikia sunkumus. Jautresni tą gerąją prasme, kad realiau suvokia tykančius pavojus, realiau vertina savo jėgas, atsakingiau žiūri į bet kokias užduotis.

kuluaras

21h. Jau beveik visi pasirengę iškeliauti į naktį. Šalmai jau su ciklopais, apraišai parengti jungtis į ryšius, katės stipriai apkabinę storus žygio batus, ledkirčiai laukia kol jų dirželis priglus prie riešo. Kabiname sočią, saldžią šturmo ryžių košę nuo kurios saldumo net bloga darosi. Bet taip reikia. Gliukozė suteiks taip reikalingos energijos.  Visi nerimastingai vaikštinėja po stovyklavietę, dešimtis kartų tikrina susikrautą mantą – juk čia atsakingiausia ekspedicijos dalis.

Jau beveik 22h, o stovykloje vis dar šurmulys, jokios tvarkos, sunkiai sekasi sustoti į ryšius. Esu paskiriama stovėti vieno iš ryšių priekyje. Jau visai tamsoje pajudame sniegynu link kuluaro. Iš anksto buvome aptarę kaip juo judėsime, bet sumaišties ir įtampos priėjus tai nė kiek nemažina. Kuluaras atrodo ramus, bet su didžiule sniego išgrauža viduryje, kurią gana sudėtinga pereiti. Matau, kaip pirmieji komandos nariai eina ir nekantriai laukiu savo eilės. Stengiuosi kuo vikriau ir greičiau patekti į kitą pusę. Širdis kiek nurimsta, kai paliečiu šaltas uolas ir įsegu saugos ūso karabiną į kitoje kuluaro pusėje esantį metalinį trosą. Toliau laukia 3 valandos kopimo stačia akmenine siena pasišviečiant ciklopu. Lipame ryšiuose. Mano ryšys pats paskutinis, todėl kartais pakėlusi akis pro uolų plyšius vis pamatau žiburėlius – priekyje einančius komandos narius. Ropščiamės uolomis su trumpomis pertraukėlėmis, bet ilgai gaišti negalim – reikia kuo skubiau pasiekti viršuje šių uolų esantį namelį. Nes nuo to kiek laiko užtruksime kelyje priklausys poilsio ir šilumos viduje trukmė. Pagaliau pasiekiu paskutinę metalinio troso atkarpą ir užkėlusi jau gerokai apsunkusias kojas paskutinėmis pakopomis aukštyn galiu nusiauti kates ir trumpam padėti ledkirtį. Pakilome iki Refuge du Gouter, esančio 3 835 m.

akmenine-siena

4-oji diena

Ji prasidėjo nepastebimai, nes tai lyg buvusios dienos tęsinys be jokios pertraukos. Trumpam atsikvėpę namelyje skubėjome toliau. Vėl kačių rišimasis, lazdų parengimas, teko susirasti šiltesnius drabužius vos palypėjus ant kalvelės už šilto ir jaukaus namelio, nes pūtė ledinis kalnų vėjas. Kaip visad sustojome į vorelę ir pajudėjome siauručiu sniegynuose išmintu takeliu. Viskas ką mačiau buvo ciklopo apšviečiamas ruožas baltame sniege. Labai trūko deguonies, kas 15-20 žingsnių stojau, kad galėčiau “atsikvėpuoti”. O kelias vedė nuo vienos kalvos ant kitos. Keli grupės nariai atsisakė tęsti kelią dėl šalčio ir nuovargio. Jie grįžo į namelį. Pradėjus švisti visi tikėjomės, kad oras bent truputį sušils, bet ledinis vėjas nerimo. Tai labai apsunkino kelionę aukštyn. Švintant trumpam sustojome plynaukštėje atsigerti arbatos iš termosų. Vandens iš savo hidravimo sistemos gerti jau nebegalėjau, nors ji buvo ir gerai apšiltinta, bet vis vien užšalo. Vandens butelį pasikišau po šilta striuke ir bliuzonu. Tik ten dar buvo įmanoma išlaikyti geriamąjį vandenį ne ledo pavidalu. Dar po daugiau, kaip valandos pasiekėme paskutinį ir aukščiausią kelionės tašką – Vallot (4362 m) kalnų namelį bei uždarą observatoriją. Sulendame sustirę nuo šalčio į tą skardinį namuką, kuriame šalta, kaip ir lauke, bet jo sienos apsaugo nuo žvarbaus ledinio vėjo verčiančio iš kojų. Ilsimės, išsidaliname tradicinius pietus ir baigiame paskutines termosų karštų gėrimų atsargas. Aplink daug kitų grupių keliautojų. Visi glaudžiasi pasieniais, bando sušilti. Kiti tiesiog krenta kur kampe ir nuo išsekimo iškart užmiega. Vaizdas nieko gero nežadantis. Kai čia atėjome jau buvo gerokai įsidienoję. Neturėjome daug laiko (juk mūsų laukė kelias atgal sniegynais ir akmenine siena iki stovyklos esančios 3167m). Buvo nuspręsta nebetęsti kelionės į priekį dėl sunkių oro sąlygų ir spaudžiančio laiko. Per daug pavojinga dėl užgaidos rizikuoti gyvybėmis. Akyse nenuslepiamas nusivylimas, bet visi puikiai suprantame, kad tai teisingiausias sprendimas.

švinta

Išlendame į visai nesvetingą sniegyną atgal į lauką. Pradedame pamažu leistis. Leistis tikrai nėra lengviau, nei kilti aukštyn. Saulės apšviestais takais, akimis rydami atsiveriančius nuostabius vaizdus grįžtame iki Refuge du Gouter. Jautiesi toks mažytis prieš tą didybę, bet kartu ir labai didelis savo vidumi, kad įveikei save, bet ne kalną. Namelyje vėl arbata, sausainiai ir pietų iš skardinio namo likučiai. Daug pašnekesių nėra – visi labai mieguisti ir išvargę. Padėję galvas vieni kitiems ant pečių ar tiesiog ant stalo užmiegame. Tos 15-20min snaudulio labai prablaivo galvą ir jautiesi kur kas žvalesnis. Pradėjus ruoštis iš namelio ropštis žemyn uolomis pradeda aiškėti įvairios traumos – vienam iš grupės narių labai skauda kirkšnį, sunkiai judina koją, o kitam sužeista koją, greičiausiai pažeisti kojos raiščiai. Dar du grupės nariai nebenori leistis akmenine siena, jaučiasi išvargę ir nori už užmokestį kviesti pagalbos sraigtasparnį. Namelyje dirbanti mergina į tokį kreipimąsi reaguoja gana ironiškai. Nesužeistajam sraigtasparnio iškviesti jį negalinti ir kitos galimybės, kaip tik lipti atgal lygiai taip kaip užlipome nematanti:) Čia pasirodo kita tokių kelionių pusė ir vienas svarbiausių aspektų – neįprastai sunkus fizinis krūvis, kuris sukelia gąsdinantį išsekimą ir nuovargį. Žmogus tada nebeadekvačiai reaguoja į savo kūną ir jam kyla įvairiausių minčių silpnumo akimirkomis. Jei tik joms pasiduodi – darosi vis sunkiau ir galop susikaupti keliui išvis nebepavyksta. Tuomet ir iškyla didžiausių pavojų grėsmė. Pusiausvyra ir susikaupimas didžiausios vertybės padėsiančios sunkiomis minutėmis.

sniegynai

Siena žemyn lipome neįprastai ilgai. Gal dėl nuovargio ar nusivylimo, kad taip ir nepasiekėme viršūnės. Daugiau kaip 4h slinkome iki kuluaro ir dar apie valandą nuo jo iki stovyklos. Grįžome apie 18h. Daugiausia iškart krito į palapines pailsėti. Aš pati vos nusimetusi kates ir kuprinę net nepajutau kaip užmigau net neužsiklojusi miegmaišiu… Buvo išties sekinanti diena.

avyte-kalne

5-oji diena

Pabudau gana anksti nuo didžiulio troškulio. Prie miegmaišio turėjau pusę butelio vandens, kuris man atrodė kaip išsigelbėjimas. Lūpos buvo sukepę, o galvą skaudėjo nuo dehidratacijos. Jausmas lyg sunkių pagirių. Vakar aiškiai per mažai išgėriau vandens. Atsikėlus lauke laukė paskutiniai stovyklos sąlygomis verdami pusryčiai. Visi norėjo kuo greičiau į apačią, kur laukė išsiilgta šiluma, gardus maistas ir poilsis.

Viena komandos draugą turėjo palikti evakuacijai sraigtasparniu, nes žygio tęsti dėl kojos traumos jis nebegalėjo. O kiti gana mikliai susipakavę mantą leidomės žemyn. Ši diena jau buvo smagesnė, nes besileisdami nemažai kelio čiuoždavome žemyn ant užpakalio. Juoko buvo lyg mažiems vaikams. Bet toks būdas priimtinesnis, kai geliančiai skauda kojų raumenis ir bet koks judesys sukelia skausmą. Buvo tik du pasirinkimai: pirmas – eiti lėtai ir kankintis ilgai ir antras – eiti greičiau ir kankintis mažiau:) Jau po kelių valandų pasiekėme geležinkelį, kuris buvo geras ženklas jog civilizacija ir poilsis artėja. Buvome nusprendę leistis keltuvu, bet atvykus iki jo paaiškėjo, kad jis nedirba. Dalis grupės leidosi savomis kojomis miško takeliais žemys į miestelį, o kita dalis rado dar vieną variantą – kalnų traukinuką, kuris taip pat gali nuleisti žemyn. Kelionė traukinuku truko daugiau kaip valandą, bet kojos galėjo ilsėtis.

traukinukas

Parsiradus atgal į kempingą laukė atrodo visi pasaulio malonumai – dušas, švarūs drabužiai ir skanus maistas. Atrodo tokie savaime suprantami ir kasdieniški dalykai, bet po šio žygio jie turėjo neįtikėtiną svarbą:)

Lauktuvės artimiesiems, pokalbiai telefonu ir atsipalaidavimas. Žinojimas, kad visi saugūs, nors ne visi sveiki grįšime namo. Tai yra svarbiausia.

Kalnuose laukia daug išbandymų, sunkaus fizinio krūvio, nepatogių nakvynių, nepalankių oro sąlygų. Bet viskas taip tikra, taip arti, taip giliai paveikia, o įspūdžiai tokie stiprūs, kad kelionė tampa neįkainuojama patirtimi. Tai nėra pabėgimas nuo savęs ir kasdienybės, tai savęs atradimų, pažinimo ir akiračio praplėtimo odisėja. Eidamas į kalnus eini į save ir išnaršai daug pridulkėjusių kampų, kad grįžęs galėtum ten įsileisti kažką naujo, o galbūt tik gerai užmiršto seno.

Labiausiai už naujas patirtis ir atradimus noriu padėkoti kelionės vadovui Aidui Bubinui ir niekad nenustojusiam manimi tikėti Dainiui Pilypui.

bare

Eglė Šimonytė

Nuotraukos: Dainiaus Pilypo ir Mindaugo Armonavičiaus

simonyte.lt

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas

Matuojant padanges: Lietuva, Italija, Prancūzija

„Būdamas ant žemės nuolat stebiu dangų, juk labai svarbu stebėti saulę ir orų pokyčius, nes bet kada gali pasitaikyti puiki proga kilti“, – toks gyvenimo būdas – įprastas Kauno parašiutininkų klubo intsruktoriui Svajūnui Gedrimui. Ekstremalaus sporto aistruolis gyvenimą tarp žemės ir dangaus pradėjo būdamas 8-erių, kai pirmą kartą išbandė skrydį sklandytuvu. Ši kelionė vis dar...

Pirmą kartą Lietuvoje – šuolis su guma iš oro baliono

Iš karto po Joninių, Lietuvos padangę pakuteno pirmą kartą istorijoje atliekamas šuolis. Iš 2,3 km aukštyje skrendančio oro baliono buvo atliktas šuolis su guma, po to šuolininkas atsikabino nuo gumos ir nusileido ant žemės su parašiutu. Tokiu būdu Lietuvoje buvo atliktas šuolis su guma iš rekordinio aukščio. Rekordo herojai „Šios avantiūros idėja kilo dar praėjusiais...

Rusų ruferiai užkopė į 650 m aukščio dangoraižį Šanchajuje

Vadinamosios  „Ontheroofs“ komandos nariai  Vadimas Machorovas (Вадим Махоров)  ir Vitalijus Raskatovas (Виталий Раскатов) atliko eilinį nutrūktgalvišką kopimą. Šįkart internete vaikinai publikavo filmuotą medžiagą, kur įamžintas jų kopimas į nebaigtą statyti 650 m aukščio dangoraižį Šanchajuje. Užlipus į paskutinį aukštą (apie 590 m) jiems pasirodė, jog to nepakanka, todėl nutrūktgalviai nusprendė užsikabaroti ant krano iškilusio dar...

Dakarą galima įveikti standartiniu automobiliu

„Žalvaris – Dakar“ komanda – Antanas Juknevičius ir Vytautas Obolevičius automobiliu „Toyota FJ Cruiser“ įveikė šių metų Dakarą ir finišavo 56-oje vietoje. Vyrai džiaugiasi pasiektu rezultatu ir drąsiai teigia: „Įrodėme, kad ir su standartiniu automobiliu galima įveikti Dakarą!“ „FJ Cruiser“ yra amerikietiška „Land Cuiser 120“ (Prado) versija. Tiesa, Dakaras pareikalavo dar papildomai maždaug ½ tokio...

Ilgiausias Dakaro greičio ruožas B. Vanagui itin sėkmingas

Vienuoliktajame Dakaro etape lenktynininkams be pervažiavimų reikėjo įveikti 605 kilometrus greičio ruožuose. Ilgiausioje ir sudėtingiausioje Dakaro distancijoje, kurioje, pasak organizatorių, turėjo paaiškėti lenktynių lyderio pozicijos, „General Financing – Autopaslauga“ komandos pilotas Benediktas Vanagas ir šturmanas Andrejus Rudnickis pademonstravo geriausią savo rezultatą – finišavo 22. Pasak lietuvio Benedikto Vanago, trasa reikalavo maksimalaus susikaupimo ir koncentracijos. „Lenktyniaujant...

Finišas pats neateis, dar reikia padaryti didelį darbą

Dešimtoji Dakaro diena buvo sėkminga Lietuvai atstovaujantiems ekipažams. Lietuviai startuodami iš prastos pozicijos, Dakaro ralio trasoje lietuviai demonstravo puikius rezultatus. „General Financing – Autopaslauga” ekipažas, startavęs iš 46 pozicijos, pakartojo geriausią savo rezultatą – finišavo 23 pozicijoje, nuo 22 vietos atsilikę tik 6 sekundėmis, tuo tarpu Antano Juknevičiaus ir Vytauto Obolevičiaus ekipažas iš 70 pozicijos...

Antanas Juknevičius – lenktynininkas, vadovas, treneris

Antanas Juknevičius šių metų Dakare dalyvauja trijose rolėse iš karto – lenktynininko, „Astana“ komandos vadovo ir dviejų šios komandos pilotų: Aidyno Rachimbajevo, ir Bouržano Isabajevo trenerio. Aidynas Rachimbajevas nuo pat varžybų pradžios įsitvirtino elitinių ekipažų grupėje ir šiuo metu užima 11-tą vietą bendroje įskaitoje! Dakare sunku pasirūpinti net pačiu savimi, kaip Antanui pavyksta suspėti atlikti...

„Žalvaris – Dakar” komandą persekioja rimti mechaniniai gedimai

Vakar, sausio 15 d. 35-ojo Dakaro ralio dalyvius „Žalvaris – Dakar” komandos atstovus Antaną Juknevičių ir Vytautą Obelevičių persekiojo rimti mechaniniai gedimai. Dienos metu nutrūko variklio pagalvės varžtai ir nusileidęs variklis nuspaudė elektros laidus, dėl šios priežasties automobilis buvo remontuojamas trasoje net 5 valandas. Sutvarkius gedimą ir bandant važiuoti toliau subyrėjo galinio tilto pusašis ir...

Dakaro 9-ojo greičio ruožo pradžioje pavedė A. Juknevičiaus automobilis

A.Juknevičiaus ir V.Obolevičiaus „Žalvaris-Dakar” ekipažas informavo, kad šiandien 9-ojo greičio ruožo pradžioje sugedo jų pilotuojamas „Toyota FG Cruiser“ automobilis. Lenktynininkai nenukentėjo ir stengiasi surasti bei pašalinti gedimus. Jų nuomone, tai gali būti automobilio elektros instaliacijos gedimas. Antanas Juknevičius kaip visada kupinas optimizmo ir, jei reikės, yra pasiryžęs greičio ruožą įveikti naktį. Tai nebus lengvas uždavinys,...

B.Vanagas ir A.Juknevičius: „Tai buvo sunkiausia diena Dakare”

Ketvirtoji Dakaro diena buvo sunki ne tik lenktynių dalyviams, bet ir jų pilotuojamai technikai. Abu Lietuvos ekipažai grįžę į bivuaką po greičio ruožo norėjo kuo greičiau nusiprausti ir ilsėtis. Iš 117 startavusių ekipažų, finišo liniją kirto 85, važiuojantys automobilių įskaitoje, tarp jų – ir abu Lietuvai atstovaujantys ekipažai. „OSCar O3″ automobiliu važiuojanti „General Financing –...