Ekspedicijos

UNICEF misijos dienoraščiai iš Haičio (2 dalis)

berniukas1

Rugpjūčio 2 d. į tolimą Lotynų Amerikos valstybę išvykę aktorius Giedrius Savickas, UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė bei „UNICEF Lietuva” vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė lanko skurdžiai gyvenančius Haičio vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius ir įspūdžius iš trečios dienos, praleistos Haityje. Keliavusiųjų įspūdžius bus galima išvysti paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką”, kuris bus rodomas spalio 10 dieną per žiūrimiausią televiziją Lietuvoje – TV3.

Virginijos Kochanskytės antrasis dienoraštis:

V. Kochanskytė: „Dauguma vaikų darbuojasi kauptukais, o ne rašikliais”

Šiandien mūsų misijos kelias, ilgai vinguriavęs siauromis miesto Port au Prince gatvelėmis aukštyn, nusitiesė į kalnus. Prisipažinsiu, kad vyliaus, jog bent ten toli nuo miesto grūsties ir dulkių išvysiu Gogeno prieš visą šimtą metų tapytų Haičio moterų bent blyškų atšvaitą kaimo moterų akyse, jų eigastyje, šypsenose ar bent plaukus puošiančiose gėlėse…

Galingi UNICEF džipai riaumodami ropštėsi vis aukštyn ir aukštyn kalnų perėjomis. Net kvapą baimė gniaužė! Bet užburiantys vaizdai ,,išvadavo” iš visų baimių ir širdis alpėjo nuo fantastiškų vaizdų. Žiūrėjau pakerėta ir iš atminties išniro rašytojo A. P. Čechovo mintis pjesėje ,,Trys seserys” įdėta į Barono lūpas: ,,Kokie gražūs medžiai aplinkui ir koks gražus turėtų būti gyvenimas šalia jų…” Turėtų, bet buities realybė dažnai primyga vargšą žmogelį, neleidžia jam pakelti galvos ir pasidžiaugti būties realybe…

Po kelių valandų įtemptos kelionės kalnų keteromis pasiekėme medicinos punktą, prisiglaudusį siaurutėlėje aukštikalnėje. Medicinos punktas pastatytas UNICEF surinktomis lėšomis ir aptarnauja didžiulį regioną. Iš abiejų kelio pusių beveik statmenai žemyn laiptais leidosi išdirbtos žemės lopinėliai, viena kita trobelė. Šalimais trobelių bananų sodeliai, mango medžiai. Kai kur kapstosi vištos, ganosi pririšta kiaulė ar ožka… Kaip tiems žmonėms galvos nesusisuka ir kaip jie tų galvų nenusisuka toje statmenoje nuokalnėje mojuodami kauptukais?.. Betgi, kai norisi valgyti, kitos išeities neturi, kaip tik darbuotis išsijuosus. Aplinkui kalnas prie kalno, o už tų kalnų kiti kalnai… Va čia tai ir supranti, kad niekas tau negali padėti, tik tu pats. Ir dar tavo šeima. Taigi, kuo vaikų daugiau, tuo darbo rankų gausiau. Gal tada ir duonelės skalsiau…

Medicinos punkte jau nuo pat ryto būriavosi motinos su vaikais. Vienos jau tikrinosi, kitos dar ilsėjosi. Juk keliauti pėsčiomis teko kalnų siauručiais takeliais po ketvertą ir daugiau valandų. Net kelios seselės mikliai darbavosi – svėrė, matavo ir vaikus, ir motinas, naujus duomenis lygino su ankstesniais. Deja, daugumai trūksta pilnaverčio maisto, tad sutrinka jų ne tik fizinis, bet ir protinis išsivystymas. UNICEF stengiasi visomis išgalėmis ateiti į pagalbą – šios organizacijos buvo sukurtas maistelis vaikams ,,Plampinatas” (riešutų pasta), prisodrintas visomis medžiagomis, būtinomis mažučio vaikelio visaverčiam vystymuisi. Pasta tekainuoja penkis litus. Pasirodo, kaip paprasta užtikrinti vaikui normalų augimą – kavos per dieną išgerti vienu puodeliu mažiau. O ir pačiam būtų sveikiau…

Atidžiai žvelgiau į suvargusių moterų veidus, jaunų merginų akis – gal kurios nors žvilgsnyje šmėstels Gogeno tapytų gražuolių gentainių kerinčių akių žvilgsnio šešėlis? Deja…

Paklausėme, ar vaikai eina į mokyklą. Atsakė, kad ne visi. Dairėmės – ir kurgi ta mokykla?.. Juk atvežėme mokyklai gaublį. Dar praeitoje misijoje į Tanzaniją, kai paklausti, iš kur mes atvažiavome, bandydavome paaiškinti, iš kur, vis tiek, jausdavome, kad mes jiems atrodome, lyg būtume iškritę iš mėnulio. Tai ir pagalvojau, kad gaublys mokyklai būtų puiki dovana, juolab, kad Tanzanijos kaime, lankydamiesi mokykloj, nematėme ne tik kompiuterio, bet ir paprasčiausio žemėlapio… Pasakė, kad mokykla kitoje kalno pusėje pačioje apačioje, iki jos reiktų eiti pėsčiomis keletą valandų. Kokio užsispyrimo reikia vaikams, kokio tikėjimo tėvams, kad jų vaikui tas mokslas duos ką nors gero (juolab, kad mokslas mokamas), kad kasdien po keletą, ketvertą ar penketą valandų karštyje ir liūtyje verstum vaiką pėsčiomis keliauti į mokyklą… O juk ir ūkyje darbo rankų gyvybiškai reikia. Tad dauguma vaikų darbuojasi kauptukais, o ne rašikliais…

Atsisveikinome su vietiniais, vis dėlto, lengvesnėm širdim negu vakar. Ir ne dėl to, kad gaivus kalnų oras vėsino… Bet labiau dėl to, kad buvo viltinga matyti kalnų šlaituose besidarbuojančius žmones.

unicef

Lauros Blaževičiūtės antrasis dienoraštis:

L. Blaževičiūtė: „Jei bandeles saugo vyrai su vinčesteriais, tai kas galėtų nutikti čia?!”

Haitis. Antradienis.

Tiesiog mangų diena. Mango pusryčiams, mango pietums, mango desertui. Pirkom 1 už 1 dolerį, bet gavom kokius 10. Nesusikalbėjom (angliškai praktiškai niekas nekalba). Po to pirkom bandelių. Kažkodėl visas bandeles ir vietos bistro saugo vyrai su „vinčesteriais”. Pajudėjom į kaimą kalnuose, kur įrengtas mitybos centras badaujantiems ir nusilpusiems vaikams. Čia moterys eina po 6-7 valandas, kad vaikams gautų specialius maisto davinius, užtikrinančius vaikų išgyvenimą ir augimą. Kai atvykstame, jau susidariusi eilė ir lauke moterys laukia, kol jų mažylius pamatuos, pasvers ir diagnozuos jų sveikatos būklę. Praktiškai visiems mano stebėtiems vaikams buvo diagnozuota kritinė situacija…

Kaime gerokai švariau, nepersekioja tas baisus kvapas, tvyrantis mieste. Kraštovaizdis – nuostabus. Tiesa, kelias tikrai priminė motokroso trasą. Mandri kaimiečiai važinėja motociklais su muzika. Bandžiau susitarti su vietinėm moterim, kad leistų man savo krepšius ant galvos panešt, bet jos sakė „no no”.

Pagalvojau, kad galėčiau pralinksminti vaikus, laukiančius eilėje, todėl ėmiau pūsti balionus su šypsenėlėm, kuriuos vežiausi iš Lietuvos. Prisijungė ir Giedrius. Nemoku apsakyt, kas tuomet įvyko, visi kaip išprotėję puolė lupti tuos balionus iš rankų, net mamos. Viena mama išsilaužė vytelę ir ėmė kitas mamas pliekti, kad galėtų prasibrauti iki balionų. Bandžiau sakyt, kad leistų pačius mažiausius („petit, bebe”), bet tai nepadėjo, todėl su Giedrium staigiai viską pripūtėm ir leidomės į kaimo gilumą atsipūsti. Sunkus darbas džiuginti…

Vakare paprašiau, kad režisierius Jonas palydėtų į turgų (viena nedrįsau). Labai norėjau nufotografuoti anglies pardavėjus. Kas viskas būtų kaip pridera, daviau dolerį, pasiruošiau fotoaparatą ir tuo metu staiga mane puolė kitos anglies pardavėjos, ėmė tempti į skirtingas puses… Gerai, kad buvo Jonas. Dėjom į kojas. Viena čia tikrai neisiu.

Buvo laiko iki vakarienės, todėl nusprendėme trumpam grįžti į lūšnyną nufilmuoti trūkstamų kadrų. Vėlgi už dolerį gavome leidimą užsikarti ant privačios lūšnos stogo. Atsivėrė nuostabi lūšnyno panorama. Klaidžiojom siauromis lūšnyno gatvėmis. Man buvo žiauriai nejauku. Jei bandeles saugo vyrai su vinčesteriais, tai kas galėtų nutikti čia?! Man ir vėl niekas nedavė pamėgint krovinio nešimo ant galvos… Beje, instruktažas, kurį gavome UNICEF, sako, kad vieniems baltaodžiams eiti į gatvę negalima, o jei pagrobtų, pataria nešaukti, atsipalaiduoti, gerti daug vandens ir valgyti, jei tik pagrobėjas duos.

Mano pirmasis futbolo kamuolys, atkeliavęs iš Lietuvos, jau patikimose rankose pas berniūkščius iš kaimo. Klausiau vyrų, ar Haitis, ar Lietuva geriau žaidžia futbolą, bet niekas negalėjo atsakyti.

zmones_0

Giedriaus Savicko trečiasis dienoraštis:

G. Savickas: „Šiandien man buvo labai sunku. Aš turiu daug apmąstyti”

Šiandien man buvo labai sunku. Aš turiu daug apmąstyti. Todėl šiandien daug nerašysiu, nes noriu pabūti su savimi ir apgalvoti. Ar aš nesu per mažai saugus sau? Aišku galima save visą atiduoti, bet reikia žiūrėti kas tave paims. Nes jeigu nesaugosi savęs, tai ir neišsaugosi. O jeigu neišsaugosi, tai kam tada tavęs reikia? Tada negalėsi niekam padėti.

Kodėl aš apie tai šneku? Ogi todėl, kad šiandien misijos lauke ant kalno man pavogė balionus. Nes aš nesaugau nei savęs, nei balionų. Balionai yra skirti vaikams, todėl tuo pačiu buvo pavogtas ir džiaugsmas. Bet dėka kitų gerų žmonių keturių metų vagis buvo pagautas. Su bizūnu. Ir atvestas ir balionai buvo atiduoti vėl man. Tada aš juos pripučiau, atidaviau vaikams ir visi mes džiaugiamės ir jautėmės saugūs.

Bet dar buvome lūšnyne, kur šaudo žmones. Ten viskas normaliai. Nieko nepavogė. Ten tik šaudo. Šaudo, o po to vagia. Bet apie tai kitą kartą. Nes šalia yra UNICEF direktorė, nuo kurios gavau žiauriai velnių, todėl kad nesaugau. Savęs. Vaikams.

Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar. Jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurkite savo aukojimo puslapį http://aukok.unicef.lt.

Apie UNICEF

UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką”

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką” globoja J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Misija Haityje – tai ketvirtasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams. Jo kulminacija įvyks spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambėsiančiame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką”. Vakaro metu žiūrovai išvys ne tik įsimintinas akimirkas iš G. Savicko, V. Kochanskytės, L. Blaževičiūtės ir J. Majauskaitės viešnagės Haityje, bet ir stebės Lietuvos ir užsienio žvaigždžių pasirodymus.

UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje ir Tanzanijoje. UNICEF projektas „Už kiekvieną vaiką” 2014 yra iš dalies finansuojamas Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.

UNICEF misijos dienoraščiai iš Haičio

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas