Ekspedicijos

UNICEF misijos dienoraščiai iš Haičio

tv3_unicef_vaiku_kasdienybe

Rugpjūčio 2 d. į tolimą Lotynų

Amerikos valstybę išvykę aktorius Giedrius Savickas, UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė bei „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė lanko skurdžiai gyvenančius Haičio vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius ir įspūdžius iš antros dienos, praleistos Haityje. Keliavusiųjų įspūdžius bus galima išvysti paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas spalio 10 dieną per žiūrimiausią televiziją Lietuvoje – TV3.

Virginijos Kochanskytės pirmasis dienoraštis:

V. Kochanskytė: „Nė vieno besišypsančio veido!“

Vilnius – Frankfurtas – Majamis – Port au Prince. Kelionė truko trisdešimt valandų. Misijos grupė draugiška, susikaupusi, nusiteikusi darbui. Majamyje aptarnaujančio personalo darbuotojai, išgirdę, kad skrendame į Haitį, kraipė galvas ir matėsi, kad visa jų esybė stebisi, ko gi į tą Haitį?… Buvo keista, nes patys pasisakydavo, kad į JAV atvyko iš Haičio. Paklausti, ką reikėtų pamatyti Haityje, džiugiai nusijuokę, trumpai nukirsdavo: nuskrisite ir pamatysite.

Atskridome. Ir pamatėme. Jau iš aerouosto važiuodami supratome, ko jie džiaugėsi, lyg būtų ištrūkę iš pragaro… Mieste vis dar ryškios žemės drebėjimo žymės. Ištisi kvartalai būdelių – namelių, suręstų iš šiferio lakštų. Daugybė šiukšlių. Karštis neišpasakytas. Žmonės skuba siauromis gatvelėmis, veidai rūstūs. Nė vieno besišypsančio veido!

Šeštą ryto pažadino gaidžiai. Nieko nuostabaus – žmonės čia stengiasi išgyventi kaip kas gali. Iš pat ryto priėmimas UNICEF būstinėje, kur direktorius išsamiai supažindino su šalies problemomis, kurių sprendime jie dalyvauja. O jų trūkumu nepasiskųsi – 80 % vaikų neišgyvena iki vienerių metų, o jei vaikui pavyksta ūgtelėti iki penkerių, iš jų teišgyvena tik 44 %. Liūdna statistika, nes gyvenimo realybė tragiška.

Tuo netrukome įsitikinti. Pirmąjį siužetą filmavome sostinės lūšnyne. Sostinėje gyvena apie tris milijonus gyventojų, iš kurių šeštadalis glaudžiasi lūšnose. Ironiška – galvojau, kad keliausime kažkur toli už miesto, bet, pasirodo, kad lūšnynas čia pat, vos dešimt minučių nuo tos vietos, kur apsistojome. Vaizdas nenusakomas, neaprašomas. Buvom nuvežti prie UNICEF vykdyto projekto – lūšnyno žmonėms pastatytas tualetas, dušai, atvestas vanduo, kad galima būtų atsinešus „bliūdus“, išsiskalbti rūbus. Tokia vieša skalbykla. Bet tokia ,,laimė“ teko tik nedaugeliui. Čia pat pardavinėjamas maistas. Begalė musių. Smarvė begalinė. Visur šiukšlės, po kurias naršo kiaulės, ožkos, šunys. Mūsuose gajus pasakymas, kad šuo ir varškę iš bado ėda, čia skambėtų kaip pasityčiojimas. Kas galėtų padėti ištrūkti iš tų vargo gniaužtų? Nuožmus darbas, talentas ir būtinai sėkmė. Gal UNICEF pagalba kažkam ir bus tas sėkmės tiltas į normalų (mūsų supratimu) gyvenimą…

tv3_unicef_haitis_skalbykla

Lauros Blaževičiūtės pirmasis dienoraštis:

L. Blaževičiūtė: „Man tai buvo pati liūdniausia akimirka per visą dieną…“

Anksčiau nei žadintuvas pažadino staiga atgijęs gyvenimas už lango – vienas per kitą pypsintys automobiliai, kažkur plūstanti garsi žmonių minia (spėju, kad į turgų, nes esame įsikūrę netoliese). Dar tik 5 val. ryto. Kažkaip nejauku voliotis lovoj, todėl keliuosi. O ne! Čia juk nėra šilto vandens! Užtai pusrytinė kava visai nieko, su malonumu pakartoju. Pusryčiams idealiai prinokęs mango vaisius ir prancūziškas batonas. Kol kas negaliu skųstis. Trumpai apsilankę UNICEF būstinėje, išklausome saugumo instruktažą (dabar jau tikrai prigąsdino – vakar, kai vaikščiojom po miestą, visai nebuvo baisu) ir leidžiamės link lūšnyno. Kai jį išvydau pirmą kartą tik nusileidus Haityje, net šmėstelėjo mintis, kad gražu, nes dalis namų nudažyti įvairiausiomis spalvomis ir taip gerai nuteikia. Net sunku būtų patikėti, kiek liūdesio ir nešvaros slepiasi už tų spalvotų sienų… Artėjame. Vietinių gyventojų gatvėse daugėja. Privažiuojame lūšnyno turgų. Pasiblizginu lūpas ir lipu iš UNICEF džipo…

Tvokstelėjęs kvapas iškart supykina. Laikausi, juk viskas tik prasideda ir aš visai ne iš realybės šou, kur miestietė atvyksta į kaimą. Nežinau nuo ko pradėti. Visko tiek daug. Sąvartynas visur. Jame knaisiojasi kiaulės. Tos pačios kiaulės trinasi ir aplink pardavinėjamus maisto produktus. Mėsa aplipusi musėmis. Ir tas nenusakomas dvokas… Žmonės apatiškais veidais slampinėja aplinkui, vaikams smalsu, kalbinami juokiasi, išdykauja. Susitinkame su UNICEF atstove, kuri aprodo UNICEF įrengtą „vandens kioską“, jis aprūpina lūšnyno gyventojus švariu vandeniu. Galioja ir tam tikros taisykles. Pasirodo, vienu kartu galima prisipilti „maksimum“ 20 litrų vandens talpos indą, tada vėl stoji į eilę…. Tam yra prižiūrėtojas…. Šalimais įrengta speciali vieta moterims skalbti ir tualetas su ypatingai vaizdžiais piešinėliais, aiškinančiais, ką ten reikia daryti.

Esamoje situacijoje ši vandens stotelė prilygsta kokiai nors prabangiai lazerinei medicininei įrangai „mūsų pasauly“. Šiame pasaulyje jis taip pat daro stebuklus ir yra tiesiog būtinas, siekiant suvaldyti choleros protrūkius… Pamiršau paminėti, kad po žemės drebėjimo 2010 m. Haityje išlieka didžiausias sergamumas cholera. Lipame aukštyn. Tankėja gyvenamieji namai, kurie sulipdyti vienas prie kito ir vienas ant kito, tarsi kregždžių lizdai. Dvokas kopia su mumis kartu. Atkreipiu dėmesį, kad daugėja vaikų, kurie, kaip paskui sužinosiu, vieni leidžia dienas, kol tėvai dirba. Aš kalbu apie visiškai mažulius, vieni būna net ir trimečiai. Lietuvoj manęs niekas nesuprastų, jei išbėgčiau išnešti šiukšles palikusi Jokūbą vieną.

Pakeliui užkalbiname jauną moterį, kuri sutinka įsileisti į savo namus. Po truputį pradedame bendrauti ir ji papasakoja savo istoriją. Per žemės drebėjimą jos namai buvo visiškai sugriauti, žuvo jos vyras, ji liko nėščia su trimečiu berniuku (dabar jam šešeri). Pirmąjį mėnesį moteris praleido gatvėj, dabar nuomojasi kambarį lūšnyne (kaina – 40 USD per mėnesį). Metai po žemės drebėjimo iš eilės cholera persirgo visi – pirma ji, o po to ir abu berniukai. Moteris sako, kad baisiausia buvo, kai sirgo ji pati, nes labai bijojo, kas nutiks berniukams, jei ji numirs. Moteris nuolat dėkojo Dievui, kad leido jiems visiems išgyventi… Ji išskubėjo į darbą, palikusi mane su berniukais. Trimetis saldžiai miegojo. Leidau sau pasižvalgyti. 10 kvadratinių metrų kambaryje nebuvo nieko, tik čiužinys, nagų dildė, viena priemonė plaukams, batono gabalas. Visa virtuvė tilpo kibire – vos vienas puodas ir keletas „bliūdelių“. Vaikai teturėjo mažą kamuoliuką ir mažytį rožinį susivėlusį poniuką iš animacinių filmų. Mažylis prabudo, brolis iškart padalino batoną pusiau ir davė broliukui valgyti. Man tai buvo pati liūdniausia akimirka per visą dieną… Man atrodo ir mane sukando blusos.

Giedriaus Savicko antrasis dienoraštis:

G. Savickas: „Čia su automatais saugomi bankai, politikai ir hamburgeriai“

Šiandien mane pasitiko kiaulės ir ožkos.

Šiandien pasijutau milijonierius.

Šešios ryto – pažadino gaidžiai. Po gaidžių susitikom su UNICEF direktoriumi Haityje. Jis mus pavaišino saldainiais, kuriuos mes jam padovanojome. Saldainiai vadinasi „Lietuva“. Niekada tokių nesu valgęs, nes negaliu sau to leisti.

Po direktoriaus važiavome į lūšnyną ant sąvartyno, kur gyvena žmonės su kiaulėm ir ožkom. Kol kiti filmavo, žaidžiau futbolą ir krepšinį su vaikais. Tada jau baigė filmuoti ir jau nebežaidžiau su vaikais. Reikėjo važiuoti namo. Ir dar šiandien valgiau hamburgerį, kurį gali gauti tik praėjęs pro apsaugą ir žmogų su automatu. Nes čia su automatais saugomi bankai, politikai ir hamburgeriai. Tai va.

Nors gyvena lūšnyne ir sąvartyne, vis tiek visi vaikšto pasipuošę ir pasitempę. Bet vakare einant gatve už kampo yra moterų, kurios mane kažkur kviečia. Gaila nemoku prancūziškai – šitos meilės kalbos. Tai einu miegoti vienas iki kitų gaidžių.

Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar. Jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurkite savo aukojimo puslapį http://aukok.unicef.lt.

Apie UNICEF

UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Misija Haityje – tai ketvirtasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams. Jo kulminacija įvyks spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambėsiančiame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“. Vakaro metu žiūrovai išvys ne tik įsimintinas akimirkas iš A. Savicko, V. Kochanskytės, L. Blaževičiūtės ir J. Majauskaitės viešnagės Haityje, bet ir stebės Lietuvos ir užsienio žvaigždžių pasirodymus.

UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje ir Tanzanijoje. UNICEF projektas „Už kiekvieną vaiką“ 2014 yra iš dalies finansuojamas Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas