Istorijos labirintai

Meškų akademijos Smurgainiuose ir Raudondvaryje

„Šitas miestas garsėja tuo, kad visos po pasaulį besibastančios ir šokančios meškos čia turi savo aukštąją mokyklą ir tikrą būstinę…“ – 1708 m. apie Smurgainius pasakojo vienas švedų istorikas.

Reta to meto Lietuvos mugė, kermošius ar jomarkas apsieidavo be lepečkojų vaidinimų ir šokių.

Meškų akademijai vadovavo čigonų baronas

Senovėje neretai „meškų kraštu“ vadinta Lietuva tokią reputaciją pelnė ir dėl savo meškininkų – maždaug nuo 16 a. minimų dresuotų lokių vedžiotojų ir rodytojų.

Švedų arkivyskupas ir istorikas Olausas Magnusas bene pirmasis savo 1555 m. išleistoje knygoje apie Šiaurės tautų papročius išspausdino ir tokio šleivakojų pasirodymo sceną. Joje matyti išsigandusios moteriškės, atsargiai dedančios monetas į išmaldai meškos ištiestą indą, o greta dūdomis groja ir būgnus muša lietuvių meškininkai. Anot garsaus etnologo Liberto Klimkos, matyt, šiuos laikus mena ir lietuvių patarlė – „Mirė meška, mesk ir dūdas“. Valdžios atstovai pirmiausia rūpinosi, kad meškininkai–dūdoriai tvarkingai mokėtų mokesčius nuo gaunamos išmaldos – būtent tai rašyta 1555 m. Žygimanto Augusto laiške Oršos miesto seniūnui. Gi Katalikų bažnyčią labiau jaudino, kad kaimuose besišlaistantys lokiai–artistai laikytųsi katalikiškų tradicijų ir, pvz., savo vaidinimais netrikdytų Gavėnios rimties.

Ko gero jau tais žilais laikais daugelis meškininkų „mokslus eidavo“ būtent Smurgainiuose (miestas dabar yra Baltarusijos teritorijoje, maždaug už 75 km į pietryčius nuo Vilniaus). Mat jau 17 a. pradžioje miestelyje buvo Skomorochų (šitaip vadinti klajojantys artistai) gatvė. Kaip ten bebūtų, miestelį nusipirkusi garsioji Radvilų giminė maždaug 17 a. viduryje čia įkūrė lokių dresavimo mokyklą, vadinamąją „Meškų akademiją“.

1687–1689 m. po Respubliką keliavęs prancūzų jėzuitas Philippe Avril neatsispyrė pagundai aplankyti šleivakojes: „…parodė man taip pat akademiją, kur dresuoja meškas, skirtas vedžiojimui iš miesto į miestą po visą Europą. O ta gyvenvietė, kurioje jos mokosi visokių vikrių triukų, vadinasi Smurgainiai…“ Akademija ypač suklestėjo 18 a., Smurgainius valdant kunigaikščiui Karoliui Stanislovui Radvilai – pastarasis labai mėgo pasipuikuoti važiuodamas karieta, kurią tempė keturios pakinkytos meškos. Karolis akademijos vadovu paskyrė Lietuvos čigonų baroną, iš Myro kilusį Joną Martinkevičių. Šis surinko dvidešimties meškų dresuotojų grupę, kuri vienu metu galėdavo apmokyti apie 10 meškų (be jų dar dresuodavo ir beždžiones). Beždžionių akademijai atsiųsdavo kunigaikštis, meškas (dresavimui tiko vien jauni lokiai) gaudydavo apylinkių miškuose.

Žiauriosios lepečkojų „studijos“

Meškos „mokslai“ trukdavo apie 6 metus, pirmiausia meškiukus (gana žiauriu būdu) mokydavo šokti. Pirma užduotis būdavo išmokyti mešką stovėti ir vaikščioti ant užpakalinių letenų. Tam lokiukams apaudavo užpakalines letenas vyžomis ar klumpėmis ir po 2–3 uždarydavo metaliniame narve varinėmis grindimis, kurias imdavo kaitinti ugnimi iš apačios. Netrukus grindys įkaisdavo taip, kad vargšams meškiukams tekdavo pakilti ant užpakalinių letenų. Lenkų karininkas Henrikas Brandtas 1812 m. šitaip aprašė „pradinukų mokslus“: „…įkaitusios grindys ima deginti jaunam meškinui priekines letenas. Tada lokys pakelia jas į viršų ir mėgina jomis remtis į sieną, bet už tai gauna per nagus. Jį daužo tol, kol gyvūnas neišmoksta stovėti ant užpakalinių letenų, vaikščioti ir vykdyti kitas komandas. Kai kada meška praranda kantrybę ir įnirtusi puola savo „mokytoją“, bet tas rimbo smūgiais ją priverčia apsigalvoti…“

Vėliau mešką tokiu pat būdu imdavo mokyti „šokti“ – vėl įstumdavo į narvą įkaitintu dugnu ir laukdavo, kol lokys nebeišturėdamas imdavo mindžikuoti vietoje. Dresuotojas, sulaukęs šio momento, pradėdavo mušti būgną. Toks gyvūno kankinimas trukdavo apie porą mėnesių, kol lokiukai įprasdavo trypčioti vietoje bet kur, vos išgirdę būgno dundėjimą (ir už tai gaudavo duonos ar morkų).

„Šokti“ bei kitų triukų (skaičiuoti, lankstytis, prašyti išmaldos) išmokusiems meškinams vietoj akademijos „diplomo“ nosin įverdavo žiedą, o jau po to prasidėdavo kitoks gyvenimas. Pavasarį lokiai su vedliais iškeliaudavo klajoti po Vakarų Europos muges – Smurgainių meškininkus mini Prūsijos, Šlėzvigo, Bavarijos, Elzaso, Vengrijos kronikos. Iki rudens išmaišę gerą dalį Europos, lokiai namolio buvo parvedami prieš lapkričio pradžią. Čia vedliai perduodavo čigonų baronui savo uždarbį, o meškoms iš lapų ir eglišakių paruošdavo guolius, kuriuose šios drybsodavo iki vasario vidurio.

Žinoma, „Smurgainių mokslai“ net nekvepėjo kuo nors panašiu į tikrą akademiją, tad iki šių dienų Baltarusijoje posakis „Smurgainių akademija“ reiškia abejotiną mokslo įstaigą, o Vilniuje leisti satyriniai 19 a. laikraščiai skirdavo „Smurgainių akademijos medalius“ įvairiems nenaudėliams ir tinginiams.

Kaip meškos statė Raudondvario bažnyčią

Turėti jei ne „akademiją“, tai bent nuosavą mešką daugeliui dvarininkų buvo garbės reikalas. Yra išlikęs 1759 m. dokumentas, kuriuo Subačiaus dvaro valstietis įsipareigoja dvarininkui Mykolui Tyzenhauzui po trejų metų į dvarą atvesti „gerai nušertą mešką“.

Tačiau labiausiai Smurgainių akademiją knietėjo pralenkti grafams Tiškevičiams, tad 19 a. jie įkūrė savo meškų akademiją prie Kauno, Raudondvaryje. Čia lepečkojės ruoštos vaidinimams Žemaitijoje, kur tokie pasirodymai buvo labai populiarūs. Žymiausiame Motiejaus Valančiaus kūrinyje „Palangos Juzė“ aprašytas vienas toks (matyt Raudondvario lokių) pasirodymas: „Meškininkai pūtė trimitą, šokino meškas, o paskiau įdavė savo kepurę meškai, kuri su dviem kojom atėjusi meldė Pyragio grūdų, duonos ir pinigų.“

Tačiau pats vyskupas meškininkų nemėgo ir jais piktinosi, mat šie su savo augintinėmis įsipiršdavo už pinigus „pašventinti“ valstiečių namus. „Šventinimo“ ritualas išties buvo keistokas ir dvelkė pagonybe. Meškininkai, niukindami savo riaumojančias augintines, būtinai apvaikščiodavo visus kambarius, klėtis ir daržines. Po to smilkydavo pastatus išpeštais meškų gaurais, sumaišytais su nukirptomis šeimininkų plaukų sruogomis. Visa tai esą apsaugodavo ūkio šeimininkus nuo ligų, nelaimių ir piktosios dvasios. Nepaisant to, M. Valančius gerai sutarė su Raudondvario meškų akademijos šeimininku grafu Benediktu Tiškevičiumi, kuris, 1852–56 m. statydamas miestelio bažnyčią, nesibodėjo darbuose naudoti ir lepečkojų. Dresuotos meškutės klusniai tampydavo į statomos bažnyčios viršutinius aukštus plytas – kiekviena galėdavo pakelti po 30–40 plytų. Tačiau stropiomis darbininkėmis jos tebūdavo iki pirmųjų varpo, skelbiančio pietų pertrauką, dūžių. Vos išgirdusios varpo skambesį, rudosios mesdavo krovinį kur papuola ir viena per kitą strimgalviais puldavo paėsti. Nebūtų meškos…

Laikui bėgant ne tik dvasininkų, bet ir valdžios požiūris į po kaimus klajojančius meškininkus vis prastėjo. Mat keliais žygiuojančių lokių labai baidydavosi arkliai. Šitaip kartą Vilkijos–Čekiškės keliu dardėjęs vietos dvarininkas netikėtai sutiko su lokiais beateinančius Raudondvario meškininkus. Karietą tempę šeši žirgai išsigando, jog su visais ratais metėsi per griovį šalin, sudaužė karietą ir sužeidė poną. Šis, pasipiktinęs prisibeldė iki paties generalgubernatoriaus, reikalaudamas uždrausti meškų šėliones. Galų gale taip ir nutiko. Rusijos imperijos senatas 1870 m. uždraudė „meškų komedijas“.

Meškų ir meškininkų era Lietuvoje baigėsi. Bet prisiminimai išliko ilgai – dar ir prieškaryje viena iš svarbiausių Kaziuko mugės tradicijų buvo nusifotografuoti glėbyje su „baltuoju lokiu“.

Kruvinos meškų pjudymo pramogos Vilniaus Žemutinėje pilyje

Be lokių vaidinimų, Lietuvoje 17–18 a. vykdavo ir gerokai kruvinesnės pra–mogos su meškomis, kai kuo primenančios romėnų gladiatorius ar ispanų koridą.

„Stebėjome karaliaus surengtą renginį, per kurį pilyje nuo trečios po pietų iki šeštos valandos trys lokiai, išleisti šunims kandžioti, mums suteikė juoko ir tapo draskymo instinkto aukomis; du buvo pribaigti kardu, trečią tądien išgelbėjo ne pagal ūgį [didelė] narsa.“ – 1636 m. kovo 28 d. savo dienoraštyje užrašė didikas Albrechtas Stanislovas Radvila. Tai buvo įprastas reginys, savotiškas tų laikų „kino seansas“, kurį karalius Vladislovas Vaza rūmuose rengdavo daugmaž reguliariai, kas kelis mėnesius ar pusmetį, pramaišiui su operomis ar spektakliais. Tiesa, ne visi reginiai pavykdavo. „Rūmuose buvo stebimas žvėrių pjudymas: išleisti lokiai prieš žirgą ir stumbrą; nelabai pasisekė.“ – 1639 m. kovą nusivylęs rašė A. Radvila.

Bet grįžkime į Vilniaus Žemutinę pilį, kur „keturkojų gladiatorių pora“, išleidžiama kautis prieš meškas buvo stumbras ir eržilas. Retkarčiais toks reginys virsdavo tikra drama su nenuspėjama pabaiga.

1636 m. rugpjūtį A. Radvilai pasisekė stebėti ypač įsimintiną susirėmimą – prieš arklį ir stumbrą išleido reto nuožmumo lokį, kuris tučtuojau šoko žirgui ant nugaros ir suleido šiam nagus. Tačiau arklys ir stumbras, matyt, buvo patyrę kovotojai – meškiną „…žirgas nupurtė nuo nugaros ir, spyręs kanopa, parvertė aukštielninką ant žemės. Stumbras suvarė ragus jam [lokiui] į kailį…“

Viskas baigėsi tuo, kad kovinga porelė taip prirėmė lokį, jog šiam teko slėptis rūmų kanalizacijoje – „…paklaikęs žvėris atkrapštė lentomis uždengtą vandens kanalą ir jame lindėdamas neleido žiūrovams paganyti akių, buvo pribaigtas šunų ir kardu.“

Gediminas Kulikauskas

„Kaziuko laikraštis“

 

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas