Istorijos labirintai

Vilnius po mūsų kojomis

Gatvių grindiniai, kuriuos kasdien brūžiname savo batų padais ir automobilių padangomis; kanalizacijos dangčiai, iš kurių šaltą žiemos dieną verčiasi garų tumulai; aplediję lietvamzdžiai, kurių senoviniais užrašais papuoštas detales labai mėgsta metalo vagys; tarpuvartėse jau gerą šimtmetį nekeisti elektros skydelių dangteliai; ir šiandien mažai ką sakantys gatvių pavadinimai – visa tai byloja apie šimtametę Vilniaus miesto istoriją.

Pirmieji grindiniai – mediniai

Tvirtas, lygus ir nuo metų laikų mažai besikeičiantis pagrindas po kojomis – vienas pagrindinių bruožų, skiriančių miestą nuo kaimo. Pavasarį ir rudenį net ir centrinėje kaimo gatvėje tenka klampoti po purvyną, o granitu išgrįstoje ir specialia mašina nuvalytoje Kated–ros aikštėje net kojų nesušlapsi. Šiandien begalė tarnybų dirba žiemą vasarą, kad tik miestelėnams po kojomis būtų tvirtas ir švarus pagrindas, o 1806 m., anot Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus J. Franko, mieste buvo „tikros Augijaus arklidės“ – gatvėse, ieškodamos maisto, laisvai vaikščiodavo kiaulės. Tuo metu nemažai gatvių jau buvo išgrįstos lauko akmenimis, bet šaligatviai dar buvo mediniai. Pirmoji gatvių, kuriomis barškėdami dardėjo vežimai, danga irgi buvo medinė.

Į žemę kas 2–2,5 m buvo įkalami ilgi ąžuoliniai stulpai. Ant stulpų galų išilgai gat–vės buvo užmaunami perskelti rąstai, ant kurių skersai gatvės guldydavo sijas. Ant šių sijų išilgai gatvės klodavo tris eiles rąstų: po vieną eilę pakraščiuose, o trečiąją – grindinio viduryje, tarsi skiriamąją liniją. Ant šių išilgai paguldytų rąstų skersai gatvę klodavo storas, kirviu tašytas pušines lentas. Jos ir buvo gatvės grindinio važiuojamasis paviršius. Lentų prie rąstų nekaldavo, todėl jos siaubingai tarškėdavo. Apipuvus ar išdilus atskiroms lentoms, grindinį lopydavo, o supuvus išilginiams rąstams, buvo dedami nauji.

Gatvės grindinio plotis būdavo apie 3,5–4 m, gana nelygiais kraštais, nes klojamos lentos buvo nevienodo ilgio. Dažniausiai grindinio lentų galai įsiremdavo į pastatų sienas. XIII–XV a. Vilniaus gatvės buvo perklotos lentomis po keletą kartų. Gatvė nuo Žemutinės pilies į Antakalnį buvo pertvarkyta net penkis kartus. Medinės gatvių dangos Vilniuje vyravo XIII a. antroje pusėje, jų liekanų rasta kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją.

Gatves grindė gynybinės sienos akmenimis

XV a. pradžioje mieste medinius grindinius pamažu imta keisti akmeniniais. Kur buvo ga–lima, gatves stengtasi platinti iki 4,5 m. XVI a. gatves bandyta tiesinti, bet iš to tik šnipštas išėjo. Nepadėjo ir 1536 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio įsakymas statyti namus viena eile pagal ištemptą virvę. Akmenis gatvėms grįsti suveždavo į turgų atvykstantys valstiečiai, o XVIII a. pabaigoje gatvės buvo grindžiamos iš griaunamos gynybinės sienos išluptais akme–nimis. XIX a. pradžioje lauko akmenimis buvo išgrįstos Totorių ir Odminių, Polocko gatvės ir dalis Šnipiškių gatvės. 1835–1844 m. mieste iš viso buvo 79 gatvės ir skersgatviai, iš jų –

59 grįstos. Lietaus vanduo tekėdavo atvirais grioviais. Prie įvažiavimų ir įėjimų per griovius buvo tiesiami mediniai tilteliai. 1836–1837 m. miesto centre didesnių gatvių pakraščiuose buvo įrengiami mediniai šaligatviai.

Norint išgrįsti gatves akmenimis, pirmiausia jas reikėjo gerai išvalyti, nes gyventojai tiesiog į gatvę pildavo šiukšles ir pamazgas. Viduramžių miestų gatvės apskritai buvo labai nešvarios. Ne išimtis ir Vilniaus miestas. Jo gatvės ir turgaus aikštės buvo valomos tik kelis kartus per metus. Pavasarį iš miesto išvilkdavo kritusius gyvulius, išveždavo per žiemą su–sikaupusį mėšlą. Pirmosios šiukšlių dėžės gatvėse pasirodė Paryžiuje 1883 m. Kada jos atsirado Vilniuje – nėra žinoma, bet, matyt, kaip ir daugelis kitų naujovių, šiukliadėžės mieste atsirado keliais dešimtmečiais vėliau.

Asfaltas, klinkeris ir šaškės

Paryžiuje pirmosios asfaltuotos gatvės atsirado 1858 m. Vilniuje ši naujovė – jau gerokai senstelėjusi – pasirodė tik 1929 m. Tais metais buvo išasfaltuota dalis A. Mickevičiaus gatvės ties Lukiškių aikšte ir dalis Aušros Vartų gatvės. Asfaltu aplieta 2 866 m. Vėliau asfaltas beveik nebuvo naudojamas, nes tuo metu bitumas buvo gana brangus. Geresnis grindinys mieste atsirado tik 1931 m., bet jį tiesti buvo labai brangu. Iš pradžių klodavo gelsvąjį klinkerį, atvežtą iš Vidurio Lenkijos, ir raudonąjį klinkerį, apdorotą Bendzeno mieste. Gelsvojo klinkerio plytomis buvo išgrįsta Didžioji ir Pilies gatvės. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ši medžiaga visiškai netinka gatvėms grįsti – klinkerio plytos per metus susidėvėdavo net po 6 mm.

Raudonojo klinkerio plytomis buvo išgrįstos dabartinės Universiteto, B. Sruogos, J. Biliūno, Šiltadaržių gatvės. Raudonojo klinkerio plytos pasirodė esančios labai patvarios (kai kur ši danga išliko iki dabar ir yra geros būklės). Jomis išgrįstos gatvės atrodė labai gražiai ir iškilmingai. Tašytais akmenimis gatves grįsti Vilniuje pradėta 1933 m. Iš pradžių buvo vežamas iš Volynės tašytas granitas ir tašytas juodasis bazaltas. Vėliau imta naudoti vietos granitą, apdirbtą Vilniaus įmonėje. Granitas buvo tašomas rankomis ir gaunamos vadinamosios šaškės, jas labai stropiai klodavo ant betoninio pagrindo. Už vieną kvadratinį metrą klojinio darbininkams buvo mokama apie 1,5 zloto. Šia danga buvo grindžiamos judriausios gatvės. Paskutinis tašyto akmens grindinys buvo klojamas 1939 m. J. Basanavičiaus gatvėje. Darbus nutraukė prasidėjęs karas. Sovietmečiu dauguma gatvių buvo be gailesčio išasfaltuotos. Tik kai kur senamiestyje išliko senovinio grindinio fragmentų. Kaip keitėsi Vilniaus grindiniai nepriklausomybės metais, daugelis regėjome savo akimis – senamiestyje daug kur grąžintas tašytų akmenų grindinys, ateities istorikai, matyt, paminės ir kiniškas Katedros aikštės plyteles.

 Rytis Daraškevičius

„Kaziuko laikraštis“

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas