Etno virtuvė

Naminio vyno paslaptys

Seniai seniai, dar savo vaikystėje, virtuvėje po stalu (šalia radiatoriaus), pastebėjau didelius stiklinius indus su žarnelėmis. Vėliau, jau gerokai ūgtelėjęs, supratau, kad ten tėvas brandina vyną. Kraują kaitino ne tik pats naminis vynas, bet ir tėčio pasakojimai, kaip jis rinkdavęs uogas, kaip mindavęs iš pelkių dviračiu su pilna kuprine vaivorų… Iki pat nesenų dienų man atrodė, kad tas užsiėmimas ar amatas prieinamas tik išrinktiesiems, kol … nepamėginau pats.

„Vyno kelias“ prasideda, kai, vasarai pasiekus apogėjų, pastebiu, jog uogos jau prisirpę. Tuomet ir patraukiu: mėlynių į saulės nepraleidžiančius drėgnus miškus su aibe uodų, vaivorų – į žliugsinčias aukštapelkes. Dienos paprastai būna šiltos, uogų ilgai neišlaikysi dykinėjančių, tad paprastai tą pačią dieną ar sekančią, leidęs joms pailsėti šaldytuve, pradedu nei per ilgą, nei per trumpą vyno kelią.

Girgžda malamosios mašinėlės krumpliaračiai, dubenėlin teka sodriaspalvė kvepianti sunka, pripildanti visą patalpą malonaus aromato. Kartais sėkliukės prašosi būti atskiriamos; tuomet sunka papildomai perleidžiama per marlę, ir rezultatas nenusileidžia rinktinėms sultims.

Metas pradėti raugti. Tam naudoju cukrų. Tegul ir kalba vyno kraštų atstovai, jog cukraus nevalia naudoti vyno gamyboje, tačiau aš gerbiu visas nuomones, bet pasilieku prie savosios. Sumaišius sultis su vandeniu bei cukrum, atgarsio laukti neprailgsta. Kartais netgi po kelių minučių būsimo vyno ramų paviršių pradeda drumsti vis gausėjantys burbulai – nelyg pukšėtų verdanti lava!

Negaišuodamas traukiu stiklinį butelį, – 5, 10, 20, 30 litrų talpos, – priklauso nuo to, kiek buvo pririnkta uogų ir kiek jų buvo nutarta panaudoti šventam vyno reikalui. Būsimasis vynas supilamas, įtaisomas kamštis su skylute, iš kurios veda žarnelė, o pakraščiai sandariai užkamšomi plastilinu, kad niekadėjas oras nemaišytų kartais lėtesnio, kartais greitesnio, bet užtikrinto vyno augimo, brendimo. Kitą žarnelės galą merkiu į bet kokį indą su vandeniu – kad vis augsiantis slėgis neišsprogdintų indo iš vidaus, kad garas būtų ramiai nuleidžiamas, o ir matyčiau, kuomet oro burbuliukų iš žarnelės sumažės bei bus galima pagaliau „valgyti duonelę“, anot pasakos vilko.

Paprastai viskas trunka apie 4 mėnesius, kartais iki pusmečio. Svarbu, kad patalpoje būtų pakankamai šilta, nes surask tu man tokį kūdikį (mat bręstantis vynas – irgi kūdikis), kuris šaltyje pilnavertiškai augtų…

Kai jau nebegirdėti, o ir nebematyti „burbuliavimo“ – vadinasi, jau metas. Nuimu kamštį, įkvepiu – mat jau vien pagal kvapą kartais galima nuspręsti, jog gavosi gardus gėrimėlis. Bruku vidun švarią žarnelę ir „susisiekiančių indų“ principu įsilieju truputį jauno vyno į puoduką. Kiekvienąsyk prieš ragaujant „naują derlių“ apima jaudulys. Gurkšteliu. Pavyko! Atsargiai išleidžiu visą vyną iš indo, palikdamas tik nuosėdas bei drumzles, išpilstau į stiklainius ir laikau vėsumoje.

Paprastai iki sekančio derliaus vynas neužsilaiko, nes kur tu, žmogau, susiturėsi nepavaišinęs bičiulių, neįsiliejęs pats stiklo. O jeigu taip ir nutinka, kad koksai stiklainis nepaliestas sulaukia dar vienų metų – tuomet darsyk perleidžiu jį pro žarnelę, vėlgi palikdamas ant dugno per metus susikaupusias drumzles. Visai kaip ir žmogaus gyvenime – kai bent kartą metuose pravartu „nukošti“, palikti už nugaros permet susikaupusias „drumzles“…

Kartais pasirodo, kad vynui dar reikia „paaugti“; tuomet įdedu truputėlį cukraus, vėl uždarau ir palieku jį tolimesnei brandai. Kartais nepasiseka, tačiau kiekvienas smulkutis nenusisekimas ne palieka su iš nevilties nusvirusiomis rankomis, o skatina labiau atkreipti dėmesį į pačias menkiausias smulkmenas: į ingredientų tarpusavio proporcijas, į patalpos temperatūrą… O kiekviena sėkmė sukrutina, nepalieka ramybėje – kai tik sunoksta naujas uogų derlius, kojos pačios neša miškan. Nes žinau, kad vėl prasidės naujos vyndarystės alchemijos paslaptys – visąlaik tos pačios ir kiekvienąsyk vis kitokios.

Paulius Zaveckis

„Kaziuko laikraštis“

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas

  stiklinė aguonų 2-3 stiklinės vandens cukraus pagal skonį Nuplautas bei nuvarvintas aguonas sudėti į grūstuvą ir gerai sugrūsti, kad aguonų košelė pasidarytų balta (aguonas galima kelis kartus permalti per tankesnį sietelį). Sugrūstas aguonas praskiesti virintu vandeniu ir pasaldinti.