Lietuva

Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas

Atstumas nuo Vilniaus ~25 km
Tako ilgis ~ 5,00 km
Take užtruksite ~ 3 val.

Dukstos_pazintinio_pesciuju_tako_schemaKviečiame Jus pasivaikščioti Dūkštos upelio pakrantėse įrengtu pažintiniu pėsčiųjų taku Dūkštų kraštovaizdžio draustinyje. Iš Vilniaus čia galite atvažiuoti pro Sudervę ir Dūkštas keliaudami link Kernavės, iš Vievio ar Trakų sukdami Maišiagalos-Dūkštų kryptimi.

Tako rengėjų tikslas – parodyti lankytojams natūralius gamtinius ir kultūrinius lobius, slypinčius visai šalia mūsų sostinės. Maršruto pradžia visiškai  šalia  jau spėjusio išpopuliarėti Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako. Šis takas skirtas tiems, kurie gali ir nori vaikščioti  miško ir pievų takeliais, trokšta pažinti ir grožėtis natūralia gamta. Todėl take įrengta tik minimali rekreacinė įranga – suoliukai, laiptai ir informaciniai stendai ir rodyklės.

Dėmesio! Norint įveikti visą žiedinį maršrutą, teks du kartus kirti Dūkštą. Vienoje vietoje (ties Bradeliškių piliakalniu) įrengtas tiltas, kitoje vietoje (netoli Karmazinų atodangos) – tilto nėra, todėl teks bristi per Dūkštą (vandens gylis, priklausomai nuo sezono, gali svyruoti nuo 15 iki 60 cm). Keliauti nebus lengva, nes pažintiniame take yra daug stačių šlaitų, kuriuos norint įveikti, reikia apsiauti patogią avalynę ir nebijoti nuovargio. Ypač saugokite savo vaikus, kad jie beskubėdami nenusiristų nuo stačių šlaitų!!!

Jeigu Jums trūksta laiko ar jėgų, siūlome pasirinkti trumpesnę (2,1 km) ilgio atkarpą dešiniu Dūkštos krantu iki Karmazinų piliakalnio, nuo kurio galima grįžti automobiliu arba atgal tuo pačiu maršrutu iki Signatarų ąžuolyno. Anksti pavasarį taip pat galėsite eiti tik šia tako atkarpa palei Dūkštą, nes ištvinusią upelę perbristi bus neįmanoma. Nuėjus iki Karmazinų slėnio, priešais piliakalnį esančiame Ąžuolų kalne yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir atokvėpio vieta.

Taku keliaukite drąsiai – tikrai nepasiklysite, nes visu maršrutu Jus lydės krypties rodyklės ir nuorodos, link kurio objekto Jūs artėjate. Pažintiniame take Jūs galėsite aplankyti 3 piliakalnius (Bradeliškių, Karmazinų ir Buivydų), pasigrožėti įspūdingomis Dūkštų ir Karmazinų atodangomis, didžiuliais rieduliais upelėje, senais ąžuolais. Be to, Jūsų laukia vikrumo išbandymas pereinant brastą ir kopiant į stačius  Dūkštos pakrančių kalvų šlaitus. Prie kiekvieno lankytino objekto Jūs rasite informacinius stendus, kuriuos paskaitę galėsite gauti daugiau žinių apie šią vietovę.

 

Lankytini objektai:

1. SIGNATARŲ ĄŽUOLYNAS

Signataru_azuolynasLietuvos atgimimo metais prie senojo Dūkštų ąžuolyno išsaugojimo prisidėjo Ąžuolų globėjų bendrija “Ąžuolynas”. Jos vadovo Š. Laužadžio iniciatyva Ąžuolyno atkūrimo skatinimui buvo suburti “Ąžuolyno” bendrijos Seimo skyriaus nariai. Padedant Vilniaus miškų urėdijai, 1994 m. balandžio mėnesį greta Ąžuolyno plytėjusioje pievoje pasodintas simbolinis Seimo narių ir Signatarų ąžuolynas. Aktyviausi ąžuolų sodinimo organizatoriai buvo Seimo signatarai L. Milčius, N. Ambrazaitytė, B. Gajauskas, S. Pečeliūnas, E. Bičkauskas, tuometinis Seimo pirmininkas Č. Juršėnas. Talkoje dalyvavo daugiau kaip pusė Seimo narių, daugelis atsivežė ir šeimas. Tuomet buvo pasodintas 141 ąžuoliukas, taip pat liepaičių.

Ne visi tuomet sodinti medeliai prigijo, dalį sunaikino žvėrys, tačiau likę jau paūgėjo ir gali priminti visiems tautos vienybę atkuriant nepriklausomą Lietuvą.

2003 metais Vilniaus miškų urėdija vietoje sunykusių ąžuoliukų pasodino naujus medelius.

2. DŪKŠTŲ ATODANGA

Dukstu atodangaDūkštos vandens srautui vingyje ties buvusia užtvanka išgraužus šlaito apačią, dalis šlaitą dengusių nuogulų nuslinko į upę – atsidengė šlaitą sudarančių nuogulų sluoksniai ir susiformavo atodanga. Dūkštų atodangos aukštis: 14 – 15 m, ilgis palei upės vagą – 20 m.

Atodangos viršuje aiškiai matomas 2,5–3,5 m storio smėlio, žvirgždo–gargždo ir riedulių sluoksnis. Skirtingo dydžio akmenukai, be jokios tvarkos, susmaigstyti neišrūšiuotame smėlyje pačiame sluoksnių viršuje. Tai stipraus ledyno tirpsmo vandenų srauto suklota medžiaga srauto vagos dugne. Žemiau slūgsantis žvirgždo sluoksnis, rodo, kad jį sunešusio srauto srovė buvo žymiai silpnesnė. Užlipę ant atodangos, galime pasivaikščioti buvusio srauto dugnu. Tai nežymiai banguota aikštelė, plytinti iki tolumoje kūpsančių moreninių kalvų papėdžių.

Dėl vėjo ir lietaus poveikio, nuolat byranti viršutinė atodangos dalis jau paslėpė nuo mūsų akių gilesnius nuogulų sluoksnius. Tačiau anksti pavasarį arba po smarkių liūčių išdžiūvusios atodangos fone, po žvirgždo–gargždo sluoksniu, dar galima pamatyti apie 0,5 m storio drėgno smulkaus smėlio sluoksnio kontūrą.

Dar žemesnėje atodangos dalyje galima pamatyti  smėlyje gausybę morenos (morena – tai  ledynų paliktos nuogulos) gabalų. Smulkus geltonas smėlis nusėdo prieledyniniame baseine, kurį laiką telkšojusiame Dūkštos klonyje ir apylinkėse. Pakrantės bangos išplautos krantų morenos gabalus riteno ir voliojo, laikas nuo laiko apklodamos smėliu. Taigi, šioje vietoje buvo prieledyninių marių pakrantė.

Laikui bėgant šviežiai atsidengusius nuogulų sluoksnius paslepia deliuvis–byrančių, slenkančių ir vandens plaunamų atodangą sudarančių nuogulų mišinys. Deliuvio danga nuolat auga, ypač stora ji susikaupia atodangos apačioje. Ji sutvirtina skardį, tačiau tuo pačiu pamažu užverčia trumpam atsiskleidusį geologinės knygos puslapį.

3. VANDENS MALŪNO LIEKANOS

Bradeliskiu_malunas_1

Bradeliškių vandens malūnas pastatytas XX amžiaus pradžioje. Tai buvo gražus dviaukštis pastatas su rūsiu. Siauresnėje namo dalyje gyveno malūnininkas, kita dalis buvo skirta gamybai su krumpliaračių sistema rūsyje (šiuo metu įrenginiai, deja, jau sunaikinti). Sovietmečiu čia veikė poilsio bazė.  Šiandien šis pastatas, deja, apverktinos būklės.

 

 

 

 

 

 

 

4. DIDYSIS DŪKŠTOS AKMUO

Dukstos_akmuo_1

5. KARMAZINŲ ATODANGA

6_ Karmazinu atodangaNuo Bradeliškių malūno iki Karmazinų piliakalnio 700 m ilgio klonio atkarpa nuvingiavusi apie 1,2 kilometro Dūkšta žemyn „nukrinta“ net 20 m. Kaip kalnų upė!

Karmazinų atodangos aukštis 35 – 36 m, ilgis palei upės vagą– 40 m.  Netoli Karmazinų piliakalnio, Dūkšta pasuka į pietus, neįveikusi stataus klonio šlaito. Stiprios srovės nuolat ardomas šlaitas tai vienur, tai kitur nuslenka, atidengdamas šlaitą sudarančių nuogulų sluoksnius.

Viršutinė atodangos dalis labai užgriuvusi dėl biraus smėlio tarpsluoksnių, slūgsančių tarp molio ir morenos sluoksnių. Žemiau esantis smėlio tarpsluoksnio storis apie 20-50 cm. Smulkiame geltoname smėlyje aiškiai matomi balkšvo aleurito ir pilko molio  sluoksneliai. Tai prieledyninių marių nuosėdos. Jos suspaustos ir išlankstytos, nes buvo Žemės paviršiuje prieš užslenkant jauniausiam – Nemuno – ledynui, palikusiam viršuje slūgsančią moreną.

Apatinėje skardžio dalyje, nuvalius deliuvį, galime patyrinėti priešpaskutiniojo – Medininkų – ledyno moreną. Tai pilkas kietas įvairaus storio plokštelėmis skylantis moreninis priesmėlis su nuosėdinių ir kristalinių uolienų žvirgždo bei gargždo apvalainukais. Geologinių tyrimų duomenimis Medininkų apledėjimas Europoje  truko per 60 000 metų (nuo 198 iki 132 tūkst. metų). Šio ledyno nuogulos Dūkštos apylinkėse slūgso 25-30 m gylyje, o jų storis kai kur viršija 50 m.

Upės vagoje galime patyrinėti seniausią į Žemės paviršių išeinančią šių apylinkių moreną, paliktą Žemaitijos ledyno, atslinkusio prieš 302 tūkst. metų, o ištirpusio maždaug prieš 252 tūkst. metų. Tai labai kietas rusvai pilkas moreninis priesmėlis, kurį pagal geologinių gręžinių duomenis dar aptiktume maždaug iki 20 m gylio.

 

6. KARMAZINŲ PILIAKALNIS

Velines_2Tai nedidelis piliakalnis, todėl manoma, kad jis nebuvo nuolat apgyvendintas, o naudotas kaip slėptuvė gelbėtis nuo užpuolusių priešų. Archeologų manymu, Karmazinų piliakalnis nuo VI a. prarado gynybinę funkciją ir tapo šventviete – alkakalniu, kuriame vykdavo apeigos dievų garbei.

Aplink Dūkštos žiotis stūkso daug aukštesni kalnai, negu Karmazinų piliakalnis, tačiau tik apie šią kalvelę apylinkėse pasakojami padavimai.  Žmonės pasakoja apie aplink piliakalnį ratu augusius senolius ąžuolus, kurių išlikę kelmai stebino savo dydžiu. Pasakojama ir apie šioje vietoje kažkada buvusią pagonių šventovę, čia stovėjusį akmeninį stabą, piliakalnyje užkastą auksą. Dar ir šiais laikais, kai sekmadienį Dūkštose skamba bažnyčios varpai, piliakalnyje atsiliepia ten nugrimzdęs varpas.

Netoliese Dūkštos slėnyje slepiasi du dideli, gerai įtvirtinti piliakalniai: Bradeliškių ir Buivydų. Ten gyvenę žmonės mirusiuosius laidojo už Neries plytinčiame miške – Padūkštų pilkapyne. Dūkštos žiotyse esančiame Karmazinų slėnyje galėjo būti atliekamos ir su mirusiųjų kultu susijusios apeigos, prieš perkeliant gentainio palaikus į už upės esančią mirusiųjų šalį.

 

7. ŠVENTASIS DAUBŲ ĄŽUOLAS

1_Sventasis Daubu azuolas Šventasis Daubų ąžuolas auga kairiajame Dūkštos krante, apie 400 metrų iki santakos su Nerimi. Tai pats storiausias šių apylinkių ąžuolas (kamieno skersmuo 1,57 m, kamieno apimtis – 4,95 m). Ąžuolo amžius apie 300 metų.

Ąžuolas auga vietovėje, vadinamoje Daubomis, esančioje Dūkštos slėnyje tarp Buivydų ir Karmazinų piliakalnių. Archeologų manymu, Karmazinų piliakalnis nuo VI a. galėjo būti naudojamas kaip šventvietė – alkakalnis. Apie šį alkakalnį ir Daubų vietovę bei Buivydų piliakalnį yra pasakojama daug padavimų, kuriuose minima čia buvusi šventykla, pagonių maldos vieta.

Iš senųjų metraščių užuominų galima spėti, kad šiose vietovėse senovėje būta didžiulės ąžuolų girios, kuri tęsėsi nuo Kauno pusės iki Maišiagalos ir Vilniaus. Matyt šioje didelėje ąžuolų girioje buvo nemaža šventviečių: minima šventa Pajautos giria prie Žąslių, Kukovaičio giria prie Šventosios, Alkos giria prie Kazokiškių, Šventas Gojaus miškas prie Kernavės. Metraščiuose minima, kad 1377 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai buvo sudeginti šventoje Kukovaičio giraitėje netoli Maišiagalos. Šios didžiosios girios likučiai yra Dūkštų ąžuolynas ir tebežaliuojantys pavieniai didžiuliai ąžuolai Vilniaus apylinkėse.

 

 

8. BUIVYDŲ PILIAKALNIS

Buivydu piliakalnis 2011 NBuivydų piliakalnis yra netoli Bradeliškių piliakalnio, tačiau  juos skiria pelkėta griova, kurią teks apeiti  per pievą vingiuojančiu takeliu. Manoma, kad piliakalniai I tūkstm.– II tūkstm. pradžioje sudarė bendrą gynybinę sistemą.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Dūkštos upelio kairiajame krante. Iš dviejų pusių piliakalnį saugojo upės vandenys bei jos slėnio statūs ir aukšti šlaitai, iš kitos pusės – šaltinio ir polydžio vandenų maitinama griova. Šio, rytų šlaito viduryje, piliakalnio rengėjai suformavo 7 m. pločio terasą, o šlaito viršutinę dalį dirbtinai pastatino. Gamtos kliūčių neapsaugotoje pietinėje aikštelės dalyje buvo įrengta trijų iškastų griovių ir tarp jų supiltų trijų pylimų gynybinė linija. Aukščiausias – 5 m. aukščio, 15 m. pločio pylimas supiltas aikštelės pakraštyje. Piliakalnio šlaitai statūs, 25–40 m. aukščio, apaugę lapuočiais.

2008 m. lapkričio 25–gruodžio 3 d., vadovaujant archeologui doc. dr. Gintautui Vėliui, buvo atlikti Buivydų piliakalnio archeologiniai tyrimai. Aptikta IV–VIII a. datuojamų nežiestos, lygiu bei grublėtu paviršiumi keramikos šukių.

 

9. BRADELIŠKIŲ PILIAKALNIS

Bradeliskiu_piliakalnis_3Bradeliškių piliakalnis vietos žmonių vadinamas Pakilta.  Piliakalnis įrengtas natūralioje Dūkštos krantų kalvoje, papildomai ją įtvirtinant. Tą liudytų ir vardas – Pakilta, nes matyt teko kalvą aukštinti ir platinti privežant grunto – „pakeliant“. Šią kalvą juosia Dūkšta, tik pietrytinėje pusėje piliakalnis siekia gretimą aukštumą, kur buvo iškasti gynybiniai grioviai ir supilti pylimai. Sraunioji upelė ir  ne kartą yra paplovusi piliakalnio šlaitus, dėl to jo aikštelė šiuo metu yra žymiai mažesnė.

Piliakalnis yra tyrinėtas archeologų, kurie seniausiame kultūriniame sluoksnyje aptiko brūkšniuotosios keramikos ir gyvenamų būstų liekanų iš I tūkst. pr. Kr. pabaigos. Seniausi piliakalnyje statyti namai buvo pašiūrės, kurių sienos išpintos šakomis ir ištinkuotos moliu.  Vėlesniuose sluoksniuose aptikti namai jau buvo panašūs į iš rąstų pastatytas dūmines pirkias. V – VII amžiuose piliakalnis naudotas kaip slėptuvė nuo priešų, o žmonės gyveno netoliese esančiuose kaimeliuose.

Kuriantis Lietuvos valstybei ir sustiprėjus priešų antpuoliams, Pakilta tapo Buivydų piliakalnio papiliu. Buivydų piliakalnyje tuo metu buvo stipriai įtvirtinta kunigaikščio pilis, kurią saugojo ir aprūpino mažiau įtvirtintame Bradeliškių piliakalnyje įsikūrę kariai ir amatininkai. Paskutiniame kultūriniame sluoksnyje rasti XIV a. radiniai, kurių dalis galėjo būti pagaminti čia įsikūrusių amatininkų: geležinė ir žalvarinė pasaginės segės, geležiniai peiliai, ylos, geležinis skiltuvas, akmeninė liejimo forma, įvairi žiesta keramika.

Apie piliakalnį ir greta buvusį vandens malūną, kurio sienos iki šiol stūkso už Dūkštų atodangos, pasakojami padavimai. Per piliakalnį vedė takas iš Buivydų kaimo į malūną. Kaimo vyrai skųsdavosi, kad beeinant tuo taku jiems nuo galvos kažkas kepures numeta. Kiti matydavo ant piliakalnio bėgiojančius mažus juodus velniukus, kurie aplankydavo ir naktigonėje bekūrenančius laužus žmones. Pasakojama, kad šaltiniuotoje Klumpynės dauboje tarp Bradeliškių ir Buivydų piliakalnių velnias paskandino nusikaltusią moteriškę.

ĄŽUOLŲ KALNAS

Vaidas nuo Azuolu kalnoIš apžvalgos bokšto atsiveria Neries ir Dūkštos santakos slėnis. Tai viena iš gražiausių Neries regioninio parko vietovių. Neris, atitekėdama nuo Vilniaus, išsiveržia iš tarpukalnių aukštumos ir patekusi čia daro didelę Velniakampio kilpą. Šis išraiškingas Neries slėnio kraštovaizdis pradėjo formuotis maždaug prieš 15 tūkstančių metų, palaipsniui traukiantis paskutiniajam ledynui. Dūkštos upelė, atitekanti aukštu siauru, lyg kanjonas, slėniu aprėmina šią vietovę iš šiaurinės pusės, suteikdama teritorijai ypatingo jaukumo. Įdomu, jog šiame, nuo šiaurės vėjų natūraliai apsaugotame ir į pietus nukreiptame slėnyje, oro temperatūra vidurdienį 2-3 laipsniais aukštesnė negu atviruose laukuose. Todėl čia tiek daug retųjų augalų.

Šią patogią, lyg kokia gamtinė tvirtovė vietovę, seniai pastebėjo žmonės. Čia slepiasi tūkstantmetės tėviškės istorijos puslapiai. Po jūsų kojomis žemė, kurioje rasta daiktų liudijančių, kad mūsų protėviai gyveno čia  beveik prieš du tūkstančius metų. Tiesiai už Neries – Padūkštų pilkapynas. Gal iš tiesų kažkur  netoliese prieš 1,5 tūkstančius metų degė apeiginiai laidotuvių laužai ir vėlės, per tamsius Neries vandenis, buvo palydimos į mirusiųjų šalį kitame krante. I mūsų eros tūkstantmečio viduryje greta Neries esančiose kalvose buvo pradėti įrenginėti piliakalniai, kurie sudarė Vilniaus – Kernavės gynybinį  kompleksą. Apačioje slėnyje matyti vienas iš jų – Karmazinų – piliakalnis. Piliakalnio forma, padavimai leidžia daryti prielaidą, kad šis kalnas galėjo būti alkakalniu, t.y. vieta, kur mūsų protėviai aukojo aukas dievams…

ŠALTINIS

Dukstos saltinisSukantis metų ratui, vaizdingas Neries slėnio kraštovaizdis traukia mus gėrėtis vis naujai atsiveriančiu grožiu. Bet ar jaučiame po mūsų kojomis gelmėse pulsuojantį šio krašto didžiausią turtą – šaltinius?

Šiose vietose gamta sukūrė pačias palankiausias sąlygas kauptis dideliems požeminio vandens ištekliams: tris kartus ant Lietuvos stūksoję ledynai čia suklostė apie 100-150 m storio morenines priemolio ir smėlio, žvirgždo, gargždo nuogulas. Smėlingose nuogulose susikaupęs tirpstančio ledyno vanduo uždarytas tarp nelaidžių vandeniui molingų sluoksnių. Gilus Neries slėnis perskrodžia storas ledynų sąnašas ir atveria požeminiam vandeniui kelią į paviršių, todėl palankiausios vietos versmėms susidaryti yra statūs Neries ir jos intakų šlaitai. Kadangi Neries regioninio parko teritorijoje Neris kerta Baltijos aukštumų kalvyną, visoje šioje atkarpoje yra gausybė vietų, kur atsiveria požeminiai šaltiniai. Yra suskaičiuota, kad Vilniaus apylinkėse iš kiekvieno Neries baseino kvadratinio kilometro į upę kas parą nuteka didžiuliai kiekiai, net 100-150 m3 požeminio vandens. Nutekėjusio vandens klodus nuolat papildo Neries slėnį supančiose aukštumose į žemės gelmes prasifiltruojantis kritulių vanduo. Dalis tokio filtruoto kritulių vandens nepasiekia giliųjų požeminių vandens gyslų ir išsiveržia gruntinio vandens šaltiniais upių slėnių šlaituose. Toks yra ir šis šaltinis.
Filtruodamasis smėlingais požeminiais nuogulų sluoksniais link Dūkštos slėnio, požeminis vanduo įsisotina į gruntą iš atmosferos patenkančiu deguonimi, kuris oksiduoja lakias organines medžiagas, taip pašalindamas visas kvapias medžiagas ir nusodindamas geležį. Dėl to šio šaltinio vanduo yra labai tyras ir gero skonio. Tačiau geras skonis nėra svarbiausia geriamo vandens savybė. Sveikatai daug svarbesni yra vandens mineralizacijos, organinių junginių ir nitratų kiekio rodikliai.

http://neriesparkas.lt/

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas