Keliautojų pasakojimai

Sietuvos kūlgrinda

14Prieš savaitę teko pabuvoti istoriškai labai svarbioje mūsų šaliai vietoję – Sietuvos kūlgrindoje. Nors apie šią vietą teko domėtis jau seniau, bet idėja ją aplankyti atėjo ekspromtu. Juk pačios geriausios mintys neretai ir gimsta netikėtai:)

Kūlgrinda (žemaitiškai kūlis „akmuo“) – pelkėje akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus. Tai būdavo slapti takai, kuriais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, kurie šių takų nežinojo ir kuriuos aptikti būdavo labai sunku, kadangi takai buvo po vandeniu. Kūlgrindos vieta būdavo laikoma paslaptyje, todėl už jos išdavimą labai griežtai bausdavo.

Veikiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII–XIV a. kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais), dar labai mažai Lietuvoje tyrinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalnių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.  Slaptais keliais sprukdami iš menkiau įrengtų piliakalnių, imituodami atsitraukimą žemaičiai ir kuršiai priešus tyčia įviliodavo į pelkynus. Kai kur kūlgrindas tiesėjai turbūt specialiai išplatindavo, kad vorele per pelkes bridę persekiotojai ten išsisklaidytų. Tokiose vietose šarvuotus kryžiuočius buvo patogiau apšaudyti strėlėmis, daužyti kalavijais ir kuokomis.

XIX a. žemėlapiuose Sietuvos kūlgrinda pažymėta kaip dalis kelio Kaltinėnai – Tverai. Šiandien yra žinomos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis – 250 m, plotis – 8 m (per patį upelį iki – 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis – 180 ir 150 m, plotis 3-4 m.

Mes į šią kūlgrindą išėjome labai menkai pasiruošę, bet už tai labai gerai nusiteikę:) Net ir šunelis Bartas, kuris visai nenorėjo palaukti grįžtančių šeimininkų, o pats pirmas, bent jau iki vandens zonos, lėkė priekyje.

4

Nesunkiai atradome tako pradžią. Tai buvo tiesiog takelis per mišką, kuris darėsi vis labiau klampus. Kojos vis giliau smigo į purvą ir jas pakelti darėsi vis sunkiau. Pradžioje atrodo, kad tuojau įsisiurbs dėlės ar užminsi ant aštrios šakos, vandens sraigės kriauklės ir susižeisi koją, bet po kiek laiko į tai nebekreipi dėmesio ir tiesiog stengiesi žengti dar žingsnelį gilyn į pelkę.

Po pusvalandžio kapanojimosi jau buvome įsmigę iki šlaunų, bet akmenų po kojomis dar nebuvo. Tik pasiekę apsemtą vandens tako dalį pagaliau atradome senąją Sietuvos kūlgrindą. Tai buvo gana dideli, plokšti akmenys sudėti vienas šalia kito – tikras povandeninis ir popurvinis takas. Žengiant vis naują žingsnį koja surasdavau naują akmenį ir po truputį judėjau į priekį. Tai visai nėra lengva, nes ištraukti koją iš sunkaus ir gilaus purvo pareikalauja nemažai jėgų. Įvairiausi vabzdžiai, tūnantys brūzgynuose ir žolynuose pelkėje, kando į visas drabužių neuždengtas vietas, todėl vienintelė išeitis, kaip nuo jų apsiginti buvo išsitepti pelkės purvu.

12

Netrukus, jau buvome vandenyje iki juosmens. Laviruojant nuo akmens iki akmens dar tenka ir savo daiktus laikyti iškeltus virš galvos. Bartas šioje vietoje puolė į paniką:) mažam šuneliui pasirodė per sudėtingi pelkės išbandymai ir jis toliau tęsė kelionę jau ant šeimininko rankų.

16

Pelkėje praleidome daugiau kaip 2 valandas. Išėjome purvini, pavargę, bet laimingi. O maudynės vėsioje upelio užtvankoje atperka visus sunkumus ir lieka tik patys geriausi atsiminimai ir puiki patirtis.

Kelią pamesti labai lengva, yra net keli išsišakojimai, upelių susikirtimai, todėl prieš einant į pelkę ir kūlgrindą reikėtų gerai išsinagrinėti maršrutą ar keliauti su žmogumi pažįstančiu šią vietą. Apgalvoti patogią aprangą, palikti nereikalingus daiktus ir pasirūpinti apsaugą nuo vabzdžių. Viso to mes nepadarėme, bet, kaip pabuvojusi ten, kitiems rekomenduoju apie tai pagalvoti:)

26

Eglė Šimonytė

simonyte.lt

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas