Dviračiais

Šavašos pažintinis takas

IMG_2108

Šavašos pažintinis takas – tai 1,5 km pėsčiųjų takas palei Šavašos upę. Trasa pažymėta rodyklėmis, o take įrengtos 7 stotelės. Tako viduryje yra Lūžų akmuo su dubeniu, menantis kadaise čia buvus senovės lietuvių šventyklą. Norėdami aplankyti šias vietas, atvažiavę nuo Daugailių į Antalieptę, prieš pat tiltą per Šventosios upę sukite į dešinę.

Atkreipkite dėmesį į informacinius stendus, kuriuose yra visa kelionėje jums reikalinga informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, lūžų mišką, kertinę miško buveinę. Trys geologinės stotelės – petrografinė, geomorfologinė, fliuvialinė, išsamūs topografiniai žemėlapiai atskleis žemės istorijos paslaptis. Bet tai dar ne viskas – tarp aukštų upės slėnių XVI a. buvo pasislėpusi senovės lietuvių šventykla. Jos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu, laukia norinčių pažinti praeitį keliautojų. O kai pavargsite, meilės salelė čiurlenančiame upės vingyje suteiks ramybę ir palaimą. Tako gale įrengta “Zuikių” mokykla – puiki vieta aptarti take patirtus įspūdžius.

savasa

 

1. Bebrynė 
Upinis bebras – stambiausias Lietuvos graužikas. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje yra ne mažiau kaip 50-60 tūkstančių bebrų. Suaugusio gyvūno vidutinis kūno ilgis su uodega apie 110 cm. Vidutinis kūno svoris apie 18 kg. Bebras – išimtinai augalėdis gyvūnas. Labiausiai mėgsta drebules, įvairius gluosnius, dilgėles, purienas, vandens lelijas. Medžių šakas naudoja užtvankų ir savo namelių statybai.
Bebrų užtvankos stabilizuoja vandens nuotėkį ir sudaro palankias sąlygas drėgmę ir pūvančią medieną mėgstantiems graužikams bei vandens paukščiams. Žmogaus ūkinei veiklai gyvūnas daro žalą, kadangi patvenktas vanduo užlieja dirbamą žemę ir miškus, suardo melioracijos sistemas. Šavašos upės krantuose pastebėsite daug bebro veiklos požymių – nugraužtų medžių kamienų, užtvanką, urvų, kanalų. Užtvankas bebrai stato norėdami pakelti vandens lygį ir padidinti vandens telkinį. Jei yra sąlygos (aukštas ir status krantas), bebrai rausia urvus. Įėjimas visada būna po vandeniu. Trobeles bebrai stato, kai negali išsirausti urvų (lėkštuose ir pelkėtuose krantuose).

savasa 3

2. Kertinė miško buveinė 
Kertinės miško buveinės sudaro tik nedidelę dalį visų miškų, tačiau jose telkiasi palyginti daug kraštovaizdyje aptinkamų biologinės įvairovės elementų, ypač retų ar nykstančių rūšių. Kertinės miško buveinės – tai plotai, skirti nykstančiai biologinei įvairovei išsaugoti. Jų plotas nėra ribojamas, jos tik pažymi, kad tam tikra miško buveinė yra biologiškai vertinga. Kertinė miško buveinė gali būti tiek pavienis labai stambus ąžuolas, tiek miško sklypas, užimantis daugelį hektarų.
Šavašos tako kertinė miško buveinė išsiskiria dėl vertingų kraštovaizdžio elementų, ypač – upelio šlaitu. Miško upelių pakrantėse medžiai paprastai užauga aukštesni ir būna gyvybingesni, negu aplinkiniuose miškuose. Geras sąlygas augti sudaro drėgnas mikroklimatas.

3. Lūžų miškas
Upių slėniuose augantis miškas labai svarbus jų apsaugai. Paupių šlaitų miško dirvožemis pasižymi geru vandens laidumu. Dėl šios miško dirvožemio savybės kritulių vanduo nenubėga žemės paviršiumi, o susigeria į miško paklotę, gausiais šaknų kanalais skverbiasi gilyn. Miško dirvožemis tarytum kempinė laiko vandenį ir vėliau palaipsniui atiduoda jį upei. Taip miškas reguliuoja vandens lygį upėje ir apsaugo stačius upės šlaitus nuo išplovimo ir nuošliaužų. Persifiltravęs per gilesnius dirvožemio sluoksnius, vanduo išsivalo nuo biogeninių elementų, kurie atsiranda dėl nesaikingo dirvų tręšimo ar kitų cheminių medžiagų naudojimo.
Lūžų miško plotas – apie 244 ha, suskirstytas į 6 kvartalus. Vyrauja mišrus miškas: auga eglės, drebulės, uosiai, beržai, ąžuolai, liepos ir pušys. Visas šias medžių rūšis galėsite pamatyti keliaudami taku.   

4. Petrografinė stotelė
Petrografija – mokslas, tiriantis uolienų sudėtį, susidarymą ir paplitimą. Pažvelkite į šį riedulį.

img_1139

Jo istorija prasidėjo daugiau kaip prieš milijardą metų, dabartinės Skandinavijos šiaurėje, 30-40 km gylyje iš mantijos išsilydė gabras. Tai tamsi uoliena, sudaryta iš juodų, baltų, pilkų, grūdelių ir rudinių mineralų. Sukietėję gabrų kūnai kilę aukštyn. Temperatūra tebebuvo aukšta, todėl iš gabrų išsilydė pilka uoliena – dioritai. Ši uoliena dominuoja riedulyje. Dioritams su garbų liekanomis skverbiantis į viršutinę Žemės plutą, iš jų išsilydė granitai. Labai stambaus grūdėtumo granitas – pegmatitas sudarytas iš rausvų ir baltų grūdelių iki 2 cm didumo. Šio granito kontaktas su kitomis uolienomis labai ryškus.

Po granitų įsiskverbimo Žemės pluta galutinai sukietėjo, baigėsi aktyvūs geologiniai procesai, vadinami kalnodaros procesais. Teritorija toliau kilo ir buvo ardoma vėjo, kritulių ir vandens srautų.
Prieš kelis šimtus arba dešimtis tūkstančių metų prasidėjo naujas šių uolienų istorijos etapas. Jas, atsidūrusias žemės paviršiuje, apdengė storas ledo sluoksnis, vėliau pradėjęs slinkti į pietus ir pietryčius. Ledas nuplėšė nuo kalvų uolienų luitus ir pradėjo juos vilkti su savimi. Luitai buvo velkami, ridenami, zulinami ir, tapę rieduliais, atkeliavo į dabartinę Lietuvos teritoriją. Čia, ledynui nutirpus, vėliau buvo išplauti ir liko gulėti žemės paviršiuje.

img_1138

Lūžų mitologinis akmuo – stambiagrūdžio granito pavyzdys. Jis kiek panašus į granitą. Riedulio paviršius grublėtas, nes dūlėjimo metu smulkesni ir minkštesni grūdeliai suyra ir iškrinta. Dūlėjimą sukelia atmosferos reiškiniai, vandens srautai. Granitai sudaryti iš kietų ir atsparių mineralų, todėl mažai suyra, išlieka stambūs. Iš jų dažniausiai buvo gaminami aukurai, girnos, jie buvo naudojami statybose. Lūžų akmuo – taip pat XVI a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana.   

5. Geomorfologinė stotelė 
Geomorfologija – mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus formas, jų kilmę ir raidą. Būsite Šavašos upelio krante prie beveik 8 m aukščio upės šlaito. Liūčių ir sniego tirpsmo vandenys, nespėję susigerti į žemę srovelėmis tekėdami šlaitu į Šavašą, per keletą metų jame suformavo išgraužą. Taip vadinama jauna griova ankstyvojoje savo vystymosi stadijoje. Išgrauža šlaite dar nėra ištisinė, pažvelgę į jos profilį aiškiai matome slenksčius, dėl kurių lietui lyjant, atiranda kriokliukai. Giliausia išgrauža yra ties žiotimis, kur vandens ardomoji galia būna stipriausia. Apatinėje šlaito dalyje išgrauža tekančio vandens nešmenys nusėda ir klostosi išnašų kūgis. Ateity vandenys vis giliau graušis į šlaitą, suformuodami ištisinę gilią (beveik šlaito aukščio) “subrendusią” griovą. Tuomet sustoja gilinamasis graužimas, griovos dugnas platėja, šlaitai stabilizuojasi, griova “pasensta”, ir virsta raguva.
Išgraužos viršuje atsidengia nuogulos, sudarančios Lūžų miško dirvožemį ir jo apylinkių paviršių, trumpai geologų vadinamos morena. Tai nuogulos, apklojusios paviršių maždaug prieš 15-13 tūkstančių metų, ištirpus paskutiniam Nemuno ledynui. Geologiniais terminais kalbant, tai moreninis priemolis arba priesmėlis, vietinių žmonių “moliu” dažnai vadinamas. Pailgi žvirgždo ir gargždo apvalainukai, esantys morenoje, orientuoti ledyno slinkimo kryptimi. Išmatavę 50-100 tokių akmenukų ilgųjų ašių kryptimis galime tiksliai pasakyti, kad moreną palikęs ledynas atslinko iš Skandinavijos.

6. Fliuvialinė stotelė 
Fliuvialinis – susijęs su erozine (graužiamąja) ir akumuliacine (kaupiamąja) upių veikla, upinis. Būsite dešiniajame (nustatysite žiūrėdami pasroviui) Šavašos upės krante, apie 3 km atstumu nuo žiočių arba vietos, kur ji įteka į Šventąją. Kuo Šavaša išsiskiria iš kitų upelių?
Upės nuolydis – tai ištakų ir žiočių aukščių skirtumas, padalintas iš upės ilgio. Žvilgtelkime į Šavašos žemupio vagos išilginį profilį.

img_1141

Viršutinė profilio linija rodo Šavašos vagos aukštį metrais virš jūros lygio, o pagal liniuotę apačioje galime apskaičiuoti upės atkarpą nuo mūsų buvimo vietos iki žiočių arba parko ribos. Taigi, nuvingiavusi 5 km Gražutės regioninio parko teritorija, Šavaša „neria“ žemyn 41 metrą. Tai reiškia, kad vidutiniškai kas 1 km upei reikia kirsti kiek daugiau negu 8-11 metrų, o tai jau tikrų tikriausios kalnų upės savybė!

Ypatingai svarbus upės slėnis. Nuo stotelės Šavaša “krinta” žemyn tiesiai į šiaurės rytus iki žiočių giliu slėniu. Šią slėnio atkarpą teisingiau būtų vadinti kloniu: jį Šavaša paveldėjo iš ledynmečio laikų, kai Baltijos ledyno tirpsmo vandenys šiuo ruožu galinga srove tekėjo Šventosios upės slėnio link. Aukštas (vietomis net per 40 m aukščio), ištisinis kairysis šlaitas, kurio viršuje dabar stūkso Lūžų piliakalnis ir yra minėto vandens srauto išgraužtas. Dešinysis, toks pat status klonio šlaitas tai priartėja, tai nutolsta nuo Šavašos, atverdamas vaizdą į banguotas beveik 100 m pločio aikštelės terasas. Šios terasos irgi senojo (poledynmečio) vandens srauto darbas.
Upės šerdis – jos vaga, dažnai mūsų vadinama tiesiog upe. Vaga – tai linijinis pažymėjimas, turintis dugną ir krantus.  Šavašos upės vagos plotis 2-5 m. Jeigu upė graužiasi per smėlingas nuogulas, jos dugnas smėlėtas: tokį Šavašos dugną pamatysite kiek paėję nuo stotelės upe aukštyn.

7. Kaip atsirado akmenys 
img_1142Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumulavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo… (Lietuvių liaudies sakmė)
Dievaičio perkūno kirvukais žmonės vadindavę akmeninius įrankius, kuriuos rasdavo dirbamuose laukuose. Jie išlikę nuo akmens amžiau laikų, kada jais žmonės dirbo įvairius darbus. Ankstyvojo metalo amžiuje šie kirvukai tapo šventi, paties Perkūno simboliu. Jėzuitų ir kituose raštuose minimuose akmenyse dar buvo įkūnyta vaisingumo ir gimimo deivės Laminos galia.

Lūžų akmuo su dubeniu apeigoms naudotas XVI-XVII amžiuje. Baltų tikėjime akmenys dar buvo naudojami kaip magijos priemonė, amuletai.
Senieji krašto akmenskaldžiai, kurių tašyti akmenys buvo naudojami kelių tiesimui, bažnyčių, dvarų statybai, girnų gamyboje, sakydavę: kiekvienas akmuo turi savo veidą ir labai svarbu jį padėti taip, kad šis veidas būtų matomas.
Labai plačiai buvo naudojamos akmeninės girnos grūdų malimui. Šiandien akmenys populiariausi namų statyboje ir naudojami sodybų dekoravimui.

www.grazute.lt

  • Prenumeruokite naujienas

    * rodo reikiamą
    Pageidaujamas formatas